Jis siūlo vienintelę įmanomą išeitį iš šio pragaro – išsivaduoti iš instinktų replių ir savyje užčiuopti dvasinės gyvybės, besireiškiančios meile ir kūryba visose gyvenimo srityse, resursus.
Krizė, kurioje atsidūrė žmonija, yra radikalaus pobūdžio ir kelia žmonijos išlikimo klausimą. Ar mąstytojas gali užkirsti kelią karui? Kokią išeitį iš mąstymo krizės galima pasiūlyti? Tai klausimai, šiandien keliantys nerimą pasaulio filosofams.
Prieš konferenciją su profesoriumi P. Aleksandravičiumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Savo konferenciją apie mąstymo krizę skiriate Europos humanitarinio universiteto 30-mečiui. Kodėl jums atrodo svarbu kalbėti apie filosofiją ir jos vietą šiandienos pasaulyje?
– Europos humanitarinio universiteto įkūrėjas ir pirmasis rektorius profesorius A. Michailovas mane reguliariai kviesdavo į įdomius pokalbius, kurių pagrindinė tema būdavo vis ta pati: ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio universitetai yra praradę autentiškumą, o filosofija yra tapusi tuščiomis spekuliacijomis. Mūsų diskusijos natūraliai vedė prie klausimų, kodėl šiandienos universitetai ir filosofija tokie tapo? Kodėl jie nepajėgia išpildyti savo misijos? Ar gali būti, kad kažkas blogo įvyko mąstyti pašauktų žmonių – filosofų, mokslininkų, kultūros veikėjų – sąmonėje? Ir dėl to kenčia žmonija? Ji tarsi yra netekusi pajėgumo mąstyti taip, kad mąstymas nušviestų gyvenimą, suteiktų jam gaires, atskleistų prasmę.
Kai stebime pasaulį ištikusias krizes – karas, epidemijos, klimato kaita, ekonominio modelio ydos – tampa aišku, kad kažkas yra negerai dėl mūsų mąstymo. Jis yra bejėgis. Ištiktas krizės. Taip ir kilo konferencijos idėja: o jei bandytume reflektuoti kritinę mūsų mąstymo, o tai reiškia – žmonių, žmonijos, politikos, universitetų, – būklę ir pasiaiškintume, ką dar galime padaryti.
– Ar galima apibrėžti, kada pasaulyje, Europoje pradėta kalbėti apie mąstymo ir minčių krizę?
– XIX amžiuje tikslieji mokslai įgavo milžiniškos galios, ypač kai pradėjo rastis technologijos. Būtent jos, o ne filosofija ėmėsi spręsti žmonijos problemas. Ir iki tam tikros ribos tai – labai sveikintinas dalykas. Technologijos gali transformuoti mūsų gyvenimą, susijusį su materija, su kūnu, su smegenų veikla. Technologijos pakelė ekonominę gerovę, vystėsi sveikatos apsauga ir daugybė kitų gerų dalykų. Kiekvienas tai žinome. Technologijos iš tiesų atveria galimybes, kurios dar neseniai atrodė tikra fantastika, o šiandien jos tampa realybe.
Tačiau problema ta, kad žmogus turi ne tik kūną ir smegenis, bet ir dvasią. Jis gali mylėti, bet lygiai taip pat yra linkęs į blogį. Tikslieji mokslai ir technologijos, keisdami materialųjį pasaulio aspektą, bejėgiai tą patį padaryti su žmogaus protu ir dvasia. Čia reikia filosofijos, meno, religijos. Žmonija savo rankose turi milžinišką galią, kurią jai suteikia technologijos, bet kol kas neturi naujo dvasinio arba mąstymo impulso, kuris leistų šias technologijas panaudoti kūrybai ir gėriui. Todėl jos naudojamos destrukcijai – beprasmių malonumų vaikymuisi ir karui. Tai mus nužudys.
Tai ir yra mąstymo krizė, apie kurią kalbėjo Edmundas Husserlis, Anri Bergsonas, Martinas Heideggeris ir daugybė kitų.
– Galbūt galima paminėti priežastis, kurios žmogų atvedė į mąstymo krizę? Kodėl šiuolaikinis žmogus žvelgia į plotį, o ne į gylį?
– Aš manau, kad visos priežastys glūdi žmogaus prigimtyje. Mes jaučiame polinkį mylėti ir kurti, bet kur kas dažniau vadovaujamės mūsų biologijoje įrašytais instinktais. Esame užprogramuoti ieškoti maisto, stogo virš galvos, partnerio, saugumo. Šiuos poreikius privalome realizuoti, tačiau juos lydi baimė.
Mes visko bijome – kad neteksime darbo, kad mūsų partneris mus paliks, kad pasikeis vertybės ir žlugs tvarka. Ypač bijome kito ir kitokio žmogaus, nes jo nepažįstame ir visas baimes projektuojame į jį. Tada instinktyviai stengiamės nuo jo apsisaugoti, taigi bandome jį eliminuoti, nužudyti.
Kol vadovaujamės tik biologinių poreikių, saugumo ir baimės instinktais, tol nemąstome. Kol vadovaujamės šiais instinktais, tol mums suteiktą technologijų galią naudojame malonumų vaikymuisi, – vartotojiškumas taip pat pagrįstas šiuo instinktu. Tol saugome konservatyvią tvarką, kuri reiškiasi per kitokio žmogaus, įvardijamo kaip priešas, genocidą, per karą visuomenės viduje arba karą prieš kitą tautą. Taip mes, bijodami dėl savo gerovės, save ir savo gerovę sunaikinsime. Mūsų prigimtis yra prieštaringa: siekdami apsaugoti, sunaikiname ją.
Vienintelė išeitis iš viso šio pragaro – išsivaduoti iš instinktų replių. Tai galime padaryti, kai savyje užčiuopiame dvasinės gyvybės resursus, kurie kiekvienoje mūsų gyvenimo srityje reiškiasi meile ir kūryba. Bet tai – labai sunku. Netgi tokia instancija kaip bažnyčia yra instinktų spąstuose.
Nors būtent ji turėtų žmogui į rankas įduoti priemones, kuriomis būtų galima pasiekti mūsų sąmonėje glūdintį, galbūt dievišką gyvybės šaltinį. Bet vietoje to, bent jau Lietuvoje, bažnyčia iš inercijos vis dar rūpinasi, kaip ji galėtų išsaugoti jau prieš kelis dešimtmečius žlugusios tvarkos formą, publikuodama tuščias deklaracijas ir sergėdama, kas su kuo miega.
– Kaip jums pavyko į Vilniuje įsikūrusį Europos humanitarinį universitetą sukviesti įdomiausius šiuolaikinius filosofus?
– Visi įdomiausi šiuolaikiniai filosofai – tai universiteto įkūrėjo, profesoriaus A. Michailovo pažintys. Į Vilnių jie atvyksta arba vaizdo konferencijose kalbės tik dėl profesoriaus pastangų. F. Wormsas – vienas ryškiausių šiuolaikinių prancūzų filosofų.
Konferencijoje jis kalbės apie asmeniniam ir socialiniam gyvenimui skirtus gyvybinius mūsų resursus. Būtent jie galėtų padėti mums išbristi iš įvairių kritinių situacijų. Filosofas iš JAV, Lietuvoje jau žinomas R. Berkowitzius skaitys pranešimą apie tai, kaip galėtume atnaujinti politiką, remdamiesi Hannos Arendt idėjomis.
Kita Hannos Arendt specialistė, prancūzė Ch. Delsol, svarstys, ko vertos Švietimo epochos idėjos, mąstant apie visos mūsų europinės civilizacijos atnaujinimą. Mums netikėta buvo tai, kad į konferenciją iš Italijos panoro atvykti profesoriai Eugenio Agostino Parati ir Marta Vassallo, kurių tyrimai yra glaudžiai susiję su medicina. Mąstymo krizės sąvoką jie analizuos ne tik iš filosofijos, bet ir iš neuromokslo perspektyvos.
Dar vienas svečias iš Italijos – Francesco Alfieri išryškins kritinę situaciją mūsų universitetuose, kuriuose šiandien dažnai nebereikia mąstyti, o tik pildyti biurokratinius reikalavimus, kad būtų gautas finansavimas. Jis taip pat dėstys savo mintis apie intelektualo misiją mūsų visuomenėje. Panašias temas, apie filosofo atsakomybę šiandien, gvildens ir profesorius A. Michailovas.
Per vaizdo platformą prie mūsų iš Vokietijos turėtų prisijungti gerai filosofų pasaulyje žinomas, iškiliausias Heideggerio mąstymo tyrinėtojas Friedrichas-Wilhelmas von Herrmannas. Jis kalbės apie tai, kam mums apskritai reikalinga filosofija.
– Kokią temą konferencijoje nagrinėsite jūs?
– Kai svarstome, kaip mums išspręsti sunkumus, mums netrūksta idėjų ir gerų minčių. Mano nuomone, didžioji problema niekada nėra idėjų trūkumas. Didžioji problema yra ta, kad mūsų gerų idėjų ir minčių nelydi jėga ir energija, būtina, jei siekiame jas realizuoti, sukurti kažką realaus. Jeigu norime į gera transformuoti asmeninius gyvenimus ir visuomenę, šalia nuostabių idėjų reikia ir to, ką Bergsonas vadino fundamentaliąja, arba kuriančiąja, emocija.
Tai – stipri, visą žmogaus ir net visuomenės gyvenimą į priekį stumianti, jį atnaujinanti, kurianti galia, kurią galime juntamai išgyventi ir kuri vienintelė yra pajėgi pasipriešinti tai kitai galingai mūsų prigimties jėgai, apie kurią jau kalbėjau, – instinktų galiai. Savo pranešime klausiu, kokie galėtų būti jėgos, būtinos mūsų idėjoms, šaltiniai. Taigi mano tema labiau kalbės apie filosofiją – dvasinę mąstymo praktiką, o ne filosofiją – teoriją.
– Filosofai, sujungdami praeities ir šiandienos patirtis, gali įžvelgti ateitį. Kaip manote, kodėl visuomenė neįsiklauso į jų apmąstymus ir prognozes?
– Filosofai kalba be jėgos. Visuomenė, arba minia, paklūsta įprastoms mąstymo schemoms, įsivirtinusiems stereotipams. Norint juos išjudinti, reikia sugebėjimų sužadinti kažką fundamentalaus ir juntamo. Sakykime, tai sugebėjo padaryti Kristus: „Minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 28).
Kalbant apie filosofus, galima nurodyti Sokratą – jis kalbėjo su galia, kuri įpūtė naujos civilizacijos – Europos – ugnį. Bet ugnis, Europa ir krikščionybė, jau seniai užgeso, liko tik pelenuose žaižaruojančios žarijos, kaip ir kiekviename iš mūsų glūdinti, bet visiškai paslėpta, dieviška kibirkštėlė. Ją galima įpūsti. Tik mums tai nerūpi. Mums rūpi malonumai, muštruojanti tvarka ir iliuzijos.
***
Apie visa tai bus kalbama ir tarptautinėje konferencijoje „Thinking in Crisis“, kuri Europos humanitariniame universitete Vilniuje prasidės antradienį, birželio 28 dieną. Konferencija skirta Europos humanitarinio universiteto įkūrimo 30-mečiui.
Pranešimus konferencijoje skaitys žymiausi šių laikų filosofai – Heideggerio filosofijos specialistas Friedrichas-Wilhelmas von Herrmannas iš Vokietijos, Hannos Arendt instituto įkūrėja, filosofė, politinių idėjų istorijos specialistė iš Prancūzijos Chantal Delsol, amerikietis Bardo koledžo Hannos Arendt centro vadovas Rogeris Berkowitzius, prancūzas daugybės knygų autorius Frederikas Wormsas.
Europos humanitariniam universitetui konferencijoje atstovaus filosofas P. Aleksandravičius ir universiteto įkūrėjas, iš gimtosios šalies prieš beveik du dešimtmečius pasitraukęs žymus Baltarusijos mokslininkas ir filosofas, profesorius Anatolijus Michailovas.
