Prof. Andrejus Spiridonovas. Evoliucinės blogio šaknys, dvi jo atmainos ir kerštas. Kodėl nesugebame savęs suvaldyti?

Atrodo, kad pastaraisiais metais blogis vėl grįžta į pasaulį. Bent jau tokį įspūdį galime susidaryti stebėdami įvykius žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Šiuolaikinės technologijos leidžia mums tiesiogiai pamatyti ir išgirsti visus siaubingus įvykius, kurie sukrečia iki gilumos.

Toks informacijos srautas verčia galvoti, kodėl gi mes, žmonės, tobuliausi, tauriausi ir išmintingiausi iš visų padarų, nepaisant viso mokymo ir istorinės patirties, vis suklumpame ir pasiduodame neapykantos bei agresijos bangoms. Kas ir kodėl mumyse taip lengvai „sugenda“, kad ir vėl nueiname prievartos bei blogio keliu?

„Blogio paradoksas“ sako, kad niekas vienu metu negali būti visažinis, visagalis ir be galo geras. Blogio buvimas atskleidžia: jei Dievas egzistuoja, jis arba ne visagalis, arba ne visažinis, arba jis nėra be galo geras. Taigi, privalo pasižymėti apribojimais.

O kas, jei aš jums pasakyčiau, kad visas šis „blogio“ reiškinys neturi patologijos, o mūsų sąmyšis atsiranda dėl savęs kaip rūšies ir biologinės sistemos nesuvokimo? Visų pirma, pradėkime nuo to, kad objektyvus blogis, kaip reiškinys, neegzistuoja – tai koncepcija, kurią sugalvojo mūsų protėviai socialinei tvarkai bendruomenėse palaikyti. Tai, ką mes vadiname blogiu, iš tikrųjų yra skirtingų veiksnių rezultatas, kurį norėdami suprasti turime pasinerti į hierarchijos teorijos ir evoliucinės lošimo teorijos gelmes.

Tačiau kodėl sukeliam žalą kitiems? Yra dvi pagrindinės priežastys, kurios atsekamos giliai biologijoje: visų pirma, tai savo naudos siekimas ir kitų individų žalojimas siekiant tiesioginės naudos, – šitai būtų „blogis kaip šalutinis efektas“; antra kategorija yra žalojimas dėl žalojimo, esant vidinei motyvacijai arba patiriant malonumą, – tai būtų „sadistinis blogis“.