Jau anksčiau panašiame gylyje tyrėjai buvo aptikę išsilydžiusių uolienų vietų. O dabar Teksaso universitete atliktas tyrimas pirmą kartą atskleidė šio žemės sluoksnio mastą ir jo įtaką tektoninėms plokštėms.
Tyrimas išpublikuotas vasario 6 d. žurnalo „Nature Geoscience“ numeryje.
Ištirpusių uolienų sluoksnis yra maždaug 100 mylių nuo Žemės paviršiaus gylyje, jis yra astenosferoje, kuri randasi po tektoninių plokščių viršutinėje Žemės mantijos dalyje. Astenosfera sudaro gana minkštą terpę, kuria mantijoje juda tektoninės plokštės.
Tiesa, neaišku, dėl kokių priežasčių šis sluoksnis yra minkštas. Anksčiau mokslininkai manė, kad taip yra dėl išsilydžiusių uolienų. O dabartinis atskleidė, kad išsilydžiusių uolienų sluoksnis nedaro pastebimos įtakos uolienų Žemės mantijoje judėjimui.
„Mums intuityviai atrodo, kad išsilydžiusi masė daro didelę įtaką medžiagos klampumui, – teigė tyrimui vadovavęs Teksaso universiteto tyrėjas Junlinas Hua. – Tačiau mes pamatėme, kad net ten kuri išsilydžiusių [uolienų] daug, poveikis [Žemės] mantijos judėjimui gana mažas.“
Tyrimo duomenimis, pagrindinė tektoninėms plokštėms daroma įtaka yra karščio ir uolienų konvekcija (šilumos perdavimas) mantijoje. Nors Žemės vidinė dalis kieta, laikui bėgant akmenys juda ir teka kaip medus.
Kadangi išsilydžiusių uolienų sluoksnis nedaro įtakos tektoninėms plokštėms, reiškia vieną mažiau sudėtingą kompiuterinį Žemės modelį. Pasak vieno iš tyrimo autorių Thorsteno Beckerio, „negalime atmesti [prielaidos], kad uolienų lydymasis nėra svarbu, vis dėlto manau, kad tos išsilydžiusios [uolienos] tiesiog rodo, kas vyksta Žemėje ir nebūtinai kažkam daro įtaką“.
Sumanymas patyrinėti, ar Žemės gelmėse nėra dar vieno sluoksnio, kilo J. Hua, analizuojant Žemės mantijos po Turkija seisminių bangų atvaizdus.
Suintriguotas dalinai išsilydžiusių uolienų po Žemės pluta, J. Hua surinko seisminės veiklos duomenis iš kitų seisminių stočių ir sudėliojo pasaulinį astenosferos žemėlapį. Tai, kas tyrėjams iš pradžių atrodė anomalija, iš tiesų yra dažnas reiškiny karščiausiose astenosferos vietose.
Tyrėją nustebino ir kitas dalykas – palyginus išsilydžiusių uolienų žemėlapį su seisminiais tektoninių plokščių judėjimo matavimais, paaiškėjo, kad tarp jų nėra ryšio, nepaisant to, kad išsilydžiusių uolienų sluoksnis yra beveik pusėje Žemės.
Šaltiniai:
