Ši informacija tiesiogiai prieštarauja oficialioms Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) ir Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos (NOAA) Saulės aktyvumo prognozėms, tačiau jeigu ji pasirodys esanti teisinga, gali padėti patvirtinti teoriją apie Saulės aktyvumo ciklus, kuri mokslininkams neduoda ramybės ne vienerius metus, rašoma portale sciencealert.com.
„Mokslininkai vargsta bandydami numatyti Saulės aktyvumo ciklų trukmę ir intensyvumą, nes mums trūksta esminio supratimo, koks yra šio reiškinio varantysis mechanizmas“, – sakė Saulę tyrinėjantis fizikas Scottas McIntoshas, dirbantis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Nacionaliniame atmosferos tyrimų centre.
„Jeigu mūsų prognozės pasitvirtins, turėsime įrodymų, kad einame teisingu keliu, bandydami suprasti Saulės vidinį magnetinį mechanizmą“, – pridūrė jis.
Saulės aktyvumo lygis labai svyruoja, o ciklai priklauso nuo jos magnetinio lauko. Kas 11-a metų Saulės poliai susikeičia vietomis: šiaurinis tampa pietiniu, pietinis – šiauriniu. Nėra aišku, kas sukelia šiuos ciklus, tačiau tikrai žinome, jog poliai susikeičia, kai magnetinis laukas yra silpniausias.
Kadangi Saulės magnetinis laukas lemia šio dangaus kūno aktyvumą – Saulės dėmes (laikini stipriu magnetiniu lauku pasižymintys regionai), Saulės žybsnius ir vainiko masės išmetimus, kuriuos sukelia nutrūkstančios ir vėl susijungiančios magnetinio lauko linijos, šiam ciklo etapui būdingas minimalus aktyvumas. Jis vadinamas Saulės minimumu. Poliams susikeitus vietomis, magnetinis laukas pradeda stiprėti, ir Saulės aktyvumas galiausiai pasiekia maksimumą, o paskui vėl pradeda mažėti iki kito magnetinių polių susikeitimo.
Paprastai astronomai Saulės minimumą nustato tik jam pasibaigus. Vadovaujantis šiuo metodu, paskiausias Saulės minimumas buvo užfiksuotas 2019 metų gruodžio mėnesį. Skaičiuojant nuo tokių duomenų rinkimo pradžios, dabartinis Saulės ciklas yra 25-asis ir artėja prie maksimumo.
Remiantis NASA ir NOAA duomenimis, šis maksimumas neturėtų būti niekuo ypatingas, o daugiausia Saulės dėmių (apie 115) turėtų atsirasti 2025 metų liepos mėnesį. Prognozuojamas Saulės dėmių skaičius yra labai artimas 24-ojo ciklo skaičiui (114).
Visgi S. McIntoshas ir jo kolegos laikosi kitos nuomonės. 2014-aisiais jie paskelbė mokslinį darbą, kuriame aprašė savo pastebėjimus apie 22-ejus metus trunkantį Saulės aktyvumo ciklą. Šis laikotarpis seniai laikomas užbaigtu Saulės ciklu, kai poliai apsikeičia vietomis du kartus, bet S. McIntoshas pastebėjo šį tą įdomaus. Maždaug 20-ies metų laikotarpiu labai intensyvūs ultravioletinių spindulių blykstelėjimai, vadinami vainiko šviesiaisiais taškais, juda nuo polių ekvatoriaus link ir ties pusiauju susitinka. Šviesiųjų taškų judėjimas vidurio platumos regionais, regis, sutampa su Saulės dėmių skaičiumi.
Fizikas mano, kad šie taškai yra susiję su Saulę gaubiančiomis magnetinio lauko linijomis, maždaug kas 11-a metų iš polių sklindančiomis į ekvatorių. Kadangi šių linijų poliškumas yra priešingas, susitikusios viduryje jos panaikina viena kitą (mokslininkai šį reiškinį vadina terminacija). Terminacija žymi konkretaus Saulės magnetinio ciklo pabaigą ir naujo ciklo pradžią.
Tiesa, šie reiškiniai ne visada įvyksta tuo pačiu metu. Kartais magnetinio lauko linijos sulėtėja, pasiekusios vidurio platumas, todėl laikotarpis tarp terminacijų yra nevienodas. Taip pat mokslininkų komanda pastebėjo, kad laikotarpius tarp terminacijų ir kito Saulės maksimumo intensyvumą sieja tarpusavio ryšys.
„Panagrinėję 270-imt metų vykdomų stebėjimų įrašus, susijusius su terminacijomis, pamatėme, kad kuo ilgesnis laikotarpis tarp terminacijų, tuo silpnesnis kitas Saulės aktyvumo ciklas“, – paaiškino astronomas Bobas Leamonas, dirbantis Baltimorės apygardoje esančiame Merilando universitete.
„Ir priešingai: kuo dažnesnės terminacijos, tuo stipresnis kitas ciklas“, – pridūrė jis.
Ilgiausias žinomas Saulės aktyvumo ciklas, kalbant apie laikotarpį tarp terminacijų, yra ketvirtasis. Jo trukmė – daugiau nei 15-a metų. Po jo buvo beveik 14-a metų trukęs garsusis Daltono minimumas, kai penktojo ciklo metu Saulės dėmių maksimumas siekė vos 82. Šeštąjį Saulės aktyvumo ciklą dėmių užfiksuota dar mažiau – 81.
Kita vertus, po trumpesnių Saulės aktyvumo ciklų, trunkančių mažiau nei 11-a metų, fiksuojamas maksimumas, kurio metu dėmių skaičius gerokai viršija 200.
Anot S. McIntosho komandos, 23-iasis Saulės aktyvumo ciklas buvo pakankamai ilgas – truko beveik 13-a metų. O 24-asis ciklas pasižymėjo mažesniu intensyvumu nei ankstesni. Be to, jis buvo labai trumpas – nesiekė nė 10-ies metų. Jeigu šių mokslininkų analizė yra tiksli, XXI a. trečiojo dešimtmečio viduryje turėtume pamatyti daug Saulės dėmių.
Yra vienintelis būdas išsiaiškinti – tiesiog palaukti. S. McIntoshas ir jo komanda neabejoja savo teorijos apie Saulės aktyvumą teisingumu. Jeigu jie yra teisūs, turėsime visiškai naujų priemonių, padėsiančių geriau suprasti tam tikrus Saulėje vykstančius procesus.
„Istoriniuose įrašuose nustačius terminacijas, dėsningumas pasidaro akivaizdus, – tikino S. McIntoshas. – Nedaug Saulės dėmių turintis 25-asis ciklas, kokį prognozuoja mokslo bendruomenė, kardinaliai prieštarautų iki šiol surinktiems duomenims.“
Studija buvo paskelbta žurnale „Solar Physics“.
