Tokio, varpoje glūdinčio kaulo neturi tik arkliniai ir sterbliniai gyvūnai, taip pat kiškiažvėriai, hienos ir žmonės. Kaip teigė Vakarų Australijos universiteto biologijos profesorė Leigh Simmons ir daktarė Renee Firman, vyriškosios genitalijos pasižymi sistemiškai plintančia, staigia evoliucija už kurią, manoma, yra atsakinga seksualinė atranka. Taigi, didesnis varpikaulis lemia daugiau palikuonių, tai yra genų kopijų, kurios ateityje nulems lytinio organo vidutinės apimties didėjimą.
Iki šiol empiriniai šios hipotezės tyrimai buvo atlikti tik su vabzdžiais. Tačiau L. Simmons ir R. Firman įgyvendino eksperimentą su dviem 27 kartų naminių pelių populiacijomis. Atrinktosioms populiacijoms jie pritaikė skirtingo laipsnio seksualinės atrankos galimybes. Viena pelių grupė gyveno poligamiškai, o kita buvo skatinama rinktis tik vieną partnerį.
Pelių grupės, turėjusios galimybę daugintis su daugeliu priešingos lyties atstovų, palikuonims išsivystė kur kas storesni varpikauliai, negu labiau monogamiškai gyvenusios populiacijos individams. Galimybė rinktis ir keisti partnerius vaidina svarbų vaidmenį vyriškų lytinių organų morfologijos evoliucijoje. Šis eksperimentas su pelėmis yra pirmas žingsnis į šios hipotezės įrodymą.
