Tai ryškiausias žybsnis nuo 2017 metų rugsėjo, kai vienas po kito Saulėje išsiveržė du maždaug trigubai galingesni žybsniai, tarsi paskutinis praeito aktyvumo ciklo atodūsis. Žybsnis sujaukė Žemės jonosferą ir sukėlė vidutinę radijo audrą, dėl kurios sutriko aukšto dažnio radijo ryšiai dieninėje Žemės pusėje – daugiausiai Amerikose.
Kartu su žybsniu išmestas ir plazmos pliūpsnis, vadinamasis vainikinės masės išmetimas. Žybsnis kilo šiaurės-vakarinėje (viršutinėje dešinėje) Saulės disko pusėje, taigi ir plazma išlėkė ta kryptimi, ne visai tiksliai į Žemę.
Visgi šeštadienio vakare pliūpsnis kliudė ir mūsų planetą, sukeldamas nedidelę geomagnetinę audrą. Didelio pavojaus Žemei ir žmonijai nekėlė nei žybsnis, nei audra, bet abu dar sykį primena, kad Saulės aktyvumas dabar tik stiprėja.
Dabartinis, 25-asis nuo matavimų pradžios, Saulės aktyvumo ciklas turėtų pasiekti piką 2025 metų pavasarį; jau dabar aišku, kad jis bus stipresnis už praeitą. Saulės aktyvumas – dėmių skaičius, žybsnių dažnis ir intensyvumas, vainikinės masės išmetimai – gali pasiekti lygį, nematytą nuo šio amžiaus pradžios.
Vėlgi, mums, gyvenantiems po saugiu magnetosferos gaubtu, tiesioginis pavojus labai menkas, bet grėsmė kyla įvairiausiems palydovams ir astronautams. Per du dešimtmečius ir vienų, ir kitų pagausėjo, o dar prisimenant, kad kaip tik 2025-aisiais numatomi Artemis programos astronautų skrydžiai į Mėnulį, darosi aišku, kodėl Saulės aktyvumo sekimas ir prognozės tampa vis svarbesnės.
Daugiau informacijos apie žybsnį rasite NOAA Kosmoso orų prognozių centro pranešimuose.