Pirmą kartą užfiksuotas toks signalas: pamatykite, kaip juodoji skylė žvaigždę susmulkino į „spagečius“

Supermasyvios juodosios skylės gali suardyti per arti priskridusias žvaigždes. Skirtingai tempiami priešingi žvaigždės kraštai tampa nebesurišti ir nulekia savomis orbitomis; apie pusę žvaigždės masės suformuoja diską aplink juodąją skylę, o kita pusė pabėga tolyn. Dar prieš suardymą žvaigždė turėtų išsitempti į pailgą formą – tai vadinama spagetifikacija. Nors suardymo sukeliami žybsniai galaktikų centruose fiksuojami jau seniai, dabar pirmą kartą aptiktas spagetifikacijos signalas.

Jis buvo dalis žvaigždės suardymo žybsnio, aptikto pernai gruodį. Žybsnis nutiko už 66 megaparsekų esančioje galaktikoje – nors tai ne visiškai kosminės apylinkės, bet suardymo įvykių arčiau mūsų kol kas nesame užfiksavę.

Maždaug šešis mėnesius trukę stebėjimai atskleidė nuolat besikeičiantį vaizdą: iš pradžių žybsnis vis ryškėjo, kol galiausiai pasiekė maksimumą ir ėmė blėsti. Antroji dalis – blėsimas – gerai suprantama ir matyta daug kartų, bet šviesio didėjimą pagauti pavyksta retai.

Išmatuotas žybsnio spektras leido suprasti, kad regimųjų spindulių šviesio augimą lemia plintantis žvaigždės išorinis sluoksnis – fotosfera. Po maždaug mėnesio fotosfera tapo permatoma, šviesis ėmė blėsti, bet išryškėjo ultravioletinių ir rentgeno fotonų srautas, sklindantis iš jau suardytos žvaigždės.

Iš skirtingų ruožų spinduliuotės intensyvumo pokyčių tyrėjai padarė išvadą, kad pagrindinė žybsnio energija išskiriama medžiagai krentant į juodąją skylę, o ne suardytos žvaigždės srautų susidūrimo metu, kaip teigia kai kurie modeliai. Šie duomenys padės tokius modelius patobulinti ir geriau suprasti šiuos ekstremalius reiškinius.

Tyrimo rezultatai arXiv.