Paslaptingas kraštas, kuriame vyksta sunkiai paaiškinami reiškiniai: vietinius ir turistus stebina akmenys

Nedideliame Rumunijos Kosteščio miestelyje galima pasigrožėti neįprastu geologiniu reiškiniu – trovantais arba augančiais akmenimis. Šie akmenys ilgą laiką intriguoja vietos gyventojus savo forma ir cemento išskyromis, maža to, davė pradžią galybei mitų apie šių akmenų gebėjimą transformuotis ir judėti, skelbia sciencealert.com.

Trovantai vienas nuo kito smarkiai skiriasi forma ir dydžiu. Kai kurie jų telpa į delną, o kiti gali būti ir puspenkto metro aukščio. Iš šimtų žinomų trovantų, kurių aptikta mažiausiai dvidešimtyje vietų visoje Rumunijoje, kai kurie buvo atkasti aplink juos iškasus smėlį.

Nors paslaptingai judančių akmenų aptinkama ir kitose pasaulio vietose, šie trovantai veikiausiai bent jau artimiausiu metu tikrai niekur neiškeliaus. Iš tiesų jie tvirtai susijungę su žeme savo kietu pagrindu.

Manoma, kad šiuos akmenis prieš maždaug 6 mln. metų suformavo žemės drebėjimai. Trovantų formavimasis yra tam tikras konkrecijos proceso pavyzdys, kuomet nuosėdines smėlio daleles ar uolienas sujungia kalkakmenio (kalcio karbonato) cementas.

„Kai kurie jų susiformuoja iš smiltainio, kiti iš žvyro, – 2010 metais vietos radijui pasakojo Buila-Vanturarita nacionalinio parko vadovas Florinas Stoicanas. – Vartojant geologinę terminologiją, jie yra sudaryti iš stambiagrūdžio smiltainio ir konglomeratų.“

Mokslininkai neaptiko jokio skirtumo tarp trovantų ir aplink esančio smėlio substrato, todėl jie įtaria, kad tokias sferoidines formas suformavo ilgalaikė ir intensyvi seisminė veikla vidurinio mioceno laikotarpiu.

Nuo žemės sklindančios smūginės bangos sulipdė smėlio nuosėdas, kurias smiltainio cementas sujungė ir suformavo sferinius gumulus. Bėgant laikui, šie elementai nusibarstė smiltainio smiltis ir atskleidė didesnio tanko trovantus.

Smarkiai lyjant, dalis trovantų sudėtyje esančio cemento gali prasiskverbti į paviršių ir taip laipsniškai storinti jų išorinį sluoksnį. Iki šiol mažai rašyta apie šį procesą, tačiau manoma, kad per 1200 metų tokie akmenys pastorėja iki 4-5 cm.

Aplinkiniuose smiltainio sluoksniuose mokslininkai aptiko tam tikrų plonų sluoksnių, o tai leidžia manyti, kad anksčiau ši vietovė buvo po vandeniu, nes kai kuriuose trovantuose buvo aptikta dvigeldžių ir pilvakojų moliuskų fosilijų.

Taigi, nors šių akmenų tikrąja šio žodžio prasme negalima vadinti gyvais, šie neįtikėtini rieduliai tikrai matė daugiau gyvybės nei patys seniausi žmonės.