R. Schekmanas yra 63 metų mokslininkas, gimęs JAV. Jis dirba Jeilio universitete (JAV). J. Rothmanas - JAV gimęs 65 metų mokslininkas, dirbantis Kalifornijos universitete (Berkeley, JAV). T. Sudhofas - Vokietijoje gimęs 48 metų mokslininkas, šiuo metu dirbantis Stenfordo universitete (JAV).
Ši mokslininkų trijulė pasauliui atskleidė, kaip ląstelės organizuoja savo transporto sistemą. Kiekviena ląstelė yra tarsi mažutė gamykla, kuri gamina ir eksportuoja molekules. Pavyzdžiui, ląstelėse gaminamas insulinas, kuris yra išskiriamas į kraują, nervų ląstelės tarpusavy bendrauja gamindamos ir tarpląsteline terpe perduodamos neurotransmiteriais vaidinamus junginius.
Šios molekulės iš ląstelių vidaus į išorę ar iki kitų viduląstelinių organoidų pernešamos mažose pūslelėse, vadinamose vezikulėmis. Trys šiemetiniai Nobelio premijos laureatai nustatė molekulinius principus, lemiančius vezikulių pergabenimą tiksliai tada ir tiksliai į ten, kur reikia.
R. Schekmanas aptiko genų rinkinį, kuris reguliuoja vezikulinį transportą. J. Rothmanas nustatė, kokie baltyminiai mechanizmai leidžia vezikulėms susijungti ir susilieti su savo taikiniais – vezikulei susiliejus su membrana, medžiagos iš pūslelės vidaus išmetamos į kitą membranos pusę. T. Sudhofas išaiškino, kokiu būdu vezikulėms perduodamas signalas išskirti viduje saugomas medžiagas.
Bendras šių trijų mokslininkų darbo rezultatas – žinojimas, kaip neįtikėtinai tiksliai veikia ląstelinės medžiagų pernašos kontrolės sistema. Šios sistemos sutrikimai gali tapti rimtų neurologinių ir imunologinių sutrikimų, diabeto priežastimi.
Ląstelinio transporto sistemą galima būtų palyginti su dideliu, judriu uostu: kad tinkamas krovinys būtų pristatytas į tinkamą vietą, reikalingos procesą prižiūrinčios ir reguliuojančios sistemos. Ląstelė, kurioje yra įvairių membranas turinčių organoidų, susiduria su ta pačia problema: ląstelėse gaminami hormonai, neurotransmiteriai, citokinai ir fermentai, kurie turi būti pernešti į savo veikimo vietas ląstelėje arba išskirti į ląstelės išorę tam reikiamą akimirką. Laikas šio transporto sistemoje yra ne mažiau svarbus už vietą. Miniatiūriniai burbuliukai, supami membranų, gabena savo krovinį iš chemines medžiagas gaminančių organoidų ir jungiasi su kitų organoidų membranomis arba, jeigu medžiagos turi būti išskirtos į ląstelės išorę, su ląstelės sienele. Šis procesas yra labai svarbus, nes neurotransmiterių pernaša lemia nervų aktyvavimąsi, o hormonų pernaša kontroliuoja metabolizmą.
R. Schekmanas pasakojo, kad 1 val. vietos laiku, kai jis miegojo savo namuose Kalifornijoje, jį pažadino Nobelio komiteto pirmininko skambutis iš Švedijos.
Mokslininkas pridūrė, kad tuo metu dar nebuvo atsigavęs po staigaus laiko juostų pasikeitimo, nes ankstesnę naktį grįžo namo po kelionės į Vokietiją.
R. Schekmanas sakė, kad Nobelio premija vainikavo beveik keturis dešimtmečius uoliai vykdytą darbą.
„Aš tuo užsiiminėjau 37 metus, o J. Rothmanas – panašios trukmės laikotarpį, – sakė jis. – Prieš 25 metus suvokėme, kad dirbame su ta pačia tema.“
„Eiliniai žmonės gali gauti naudos iš šių esminių ląstelės veiklos tyrimų, kurie atnešė netikėtų ir dramatiškų padarinių jų pačių gyvenimui“, – pareiškė jis.
Savo ruožtu J.Rothmanas, kuris yra Jeilio universiteto Ląstelių biologijos katedros pirmininkas, sakė Švedijos radijui, kad jaučiasi „itin pagerbtas“ šiuo apdovanojimu.
Praėjusiais metais Nobelio medicinos premija už „atradimą, kad subrendusias ląsteles galima perprogramuoti paverčiant jas pliuripotentinėmis“, atiteko britui Johnui Gurdonui ir Shinyai Yamanakai iš Japonijos.
Laureatams lygiomis dalimis bus padalytas 8 mln. Švedijos kronų (3,17 mln. litų) piniginis prizas. Prizo suma, kuri nuo 2001 metų buvo 10 mln. kronų, buvo sumažinta dėl ekonomikos krizės.
