Tai buvo vakuumas, kuris visiems laikams pakeitė visuomenės suvokimą apie aplinką – didėjančios skylės buvo taip bijoma, kad ji mobilizavo visą mokslininkų kartą ir paskatino pasaulį kartu kovoti su šia grėsme mūsų atmosferai. Tačiau prabėgus 30 metų nuo šio atradimo, ozono skylė nebekelia tokio siaubo, kaip anksčiau, rašo smithsonianmag.com. Kaip pasikeitė kalbos ir kaip šiandien vertinamas ozono skylės pavojus?
Norint tai suprasti, reikia grįžti maždaug 250 metų atgal. Mokslininkai tai, kas nematoma, stengėsi ištirti nuo pat mokslo pradžios, tačiau pirmas tikrasis Žemės atmosferos supratimas susiformavo tik XVIII amžiuje. 1776 metais Antoine`as Lavoisier įrodė, kad deguonis yra cheminis elementas, kuris periodinėje lentelėje įsitvirtino aštuntu numeriu. Mokslinė revoliucija, kuri paskatino tokius atradimus kaip A. Lavoisier, taip pat leido pradėti eksperimentus su elektra, kurie atskleidė dvokiantį dalyką: per deguonį srūvanti elektra skleidė keistą, šiek tiek aštroką kvapą.
XIX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Christianas Friedrichas Schonbeinas šį kvapą pavadino „ozonu“ – nuo graikiško žodžio ozein, reiškiančio „uosti“. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad ozonas yra dujos, sudarytos iš trijų deguonies atomų. Mokslininkai pradėjo spėlioti, kai tai yra kritiškai svarbus atmosferos komponentas ir kad jis gali sugerti Saulės spindulius.
1913 metais prancūzų mokslininkai Charlesas Fabry ir Henri Buissonas interferometru atliko pačius tiksliausius ozono matavimus atmosferoje. Jie nustatė, kad ozonas kaupiasi viename stratosferos sluoksnyje, maždaug 15 – 35 km aukštyje nuo Žemės paviršiaus, ir sugeria ultravioletinius spindulius.
Kadangi ozonas neleidžia kai kuriems spinduliams pasiekti Žemės paviršiaus, vadinasi, jis suteikia gyvybiškai svarbią apsaugą nuo svilinančių saulės spindulių. Jei atmosferoje nebūtų ozono, „intensyvūs Saulės ultravioletiniai spinduliai sterilizuotų Žemės paviršių“, rašė NASA. Bėgant metams, mokslininkai išsiaiškino, kad ozono sluoksnis yra itin plonas, kad jo storis priklauso nuo sezono ir net paros laiko ir kad jo koncentracija virš skirtingų regionų yra nevienoda.
Ozono sluoksnį pradėję tyrinėti mokslininkai pradėjo galvoti, ar jis gali išsisklaidyti. Iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio jie svarstė, kokį poveikį ozono dujoms tokiame aukštyje gali padaryti viršgarsiniai lėktuvai ir erdvėlaiviai, išleidžiantys išmetamąsias dujas tiesiai į stratosferą.
Tačiau paaiškėjo, kad inversijos pėdsakai nėra didžiausi ozono sluoksnio priešai. Tikrasis pavojus slypėjo tokiuose daiktuose kaip plaukų lako buteliukai ir skutimosi kremo skardinės. 1974 metais garsus tyrimas parodė, kad atmosferos ozono sluoksnį naikina purškaluose esantys chlorofluorokarbonatai (CFC). Šis atradimas Paului Crutzenui, Mario Molinai ir F. Sherwoodui Rowlandui pelnė Nobelio premiją, ir visų akys nukrypo į nematomą sluoksnį, supantį Žemę. Tačiau tai, ką jie nustatė, pribloškė net mokslininkus, įsitikinusius, kad CFC naikina ozoną.
Atmosferą tyrinėjęs mokslininkas Richardas Farmanas, dešimtmečiais rinkęs duomenis Antarktidoje, pamanė, kad sugedo jo prietaisai, kai jie pradėjo rodyti, kad virš šio žemyno ozono sluoksnis yra drastiškai suplonėjęs. Tačiau prietaisai nebuvo sugedę: ozono sluoksnis iš tikrųjų buvo pažeistas kur kas labiau, negu manė mokslininkai, kol R. Farmanas neatrado ozono skylės.
Žiniasklaidoje pasklidus pranešimams apie ozono skylę, ji tapo pasauline sensacija. Mokslininkai puolė ieškoti ozono skylės priežasčių, o visuomenė pradėjo būgštauti dėl Pietų ašigalyje dirbančių mokslininkų, kuriuos galėjo apakinti ar nudeginti ultravioletiniai spinduliai.
Visuomenės baimę kurstė gandai apie apakusią avį (buvo manoma, kad intensyvūs ultravioletiniai spinduliai sukelia kataraktą) ir padažnėjusius odos vėžio atvejus. „Tai tarsi AIDS iš dangaus“, – „Newsweek“ pareiškė vienas išsigandęs aplinkosaugininkas. Paskatintos būgštavimų, kad ozono skylė plečiasi, 24 šalys 1987 metais pasirašė Monrealio protokolą, kuriuo buvo nuspręsta riboti CFC naudojimą.
Šiais laikais mokslininkai turi daugiau žinių apie ozono skylę. Jie žino, kad tai yra sezoninis reiškinys, susiformuojantis per Antarktidos pavasarį, kai įšyla oras ir suaktyvėja reakcijos tarp CFC ir ozono. Antarktidos žiemos metu orui vėstant, skylė pamažu užsitraukia – iki kito pavasario. Beje, Antarktidos ozono skylė nėra vienintelė. 2003 metais buvo aptikta „mini skylė“ virš Tibeto, o 2005 metais mokslininkai patvirtino, kad ozono sluoksnis virš Arkties yra tiek suplonėjęs, kad jį taip pat galima laikyti skyle.
Kasmet per ozono skylės sezoną tyrinėtojai iš viso pasaulio, pasitelkę balionus, palydovus ir kompiuterinius modelius, stebi ozono sluoksnio pokyčius virš Antarktidos. Jie pastebėjo, kad iš tikrųjų ozono skylė mažėja: mokslininkai apskaičiavo, kad jei nebūtų laikomasi Monrealio protokolo, iki 2013 metų skylė būtų padidėjusi 40 proc. Dabar viliamasi, kad iki 2050 metų ozono skylė visiškai užsitrauks.
Kadangi skylė tai atsiveria, tai užsiveria ir priklauso nuo kasmetinių pakitimų, oro srautų modelių ir kitų atmosferos dinamikos reiškinių, visuomenei sunku skirti jai pakankamai dėmesio.
Chemikas Bryanas Johnsonas iš Nacionalinės Okeanijos ir atmosferos administracijos jau daug metų padeda stebėti ozono skylę. Jis teigia, kad visuomenės susirūpinimas aplinka nuo ozono skylės persimetė prie anglies dioksido poveikio. „Būgštavimai dėl atmosferos perėjo tris etapus, – sako jis. – Pirmiausia tai buvo rūgštiniai lietūs, tuomet – ozono skylė. Dabar daugiausia dėmesio skiriama tokioms šiltnamio dujoms kaip anglies dioksidas“.
Kol iš atmosferos nyksta CFC (tai procesas, galintis užtrukti nuo 50 iki 100 metų), sklaidosi ir nerimas dėl jų pasekmių aplinkai. Tačiau sumažėjęs dėmesys ozono skylei turi ir kitą pusę: ši sėkmės istorija gali pernelyg nuraminti visuomenę ir dėl kitų pavojų atmosferai, pavyzdžiui, klimato kaitos.
Būtent susirūpinimas dėl ozono sluoksnio retėjimo mobilizavo pastangas ir leido pasiekti vieną didžiausių aplinkosaugos pergalių šiuolaikinėje istorijoje. Tačiau suprasti, kodėl apakusi avis yra blogai, buvo gana paprasta. Tuo tarpu įvertinti pamažu vykstančius pokyčius (ir jų išsigąsti), kuriuos skatina anglies dioksido tarša, yra kur kas sunkiau. Be to, visuomenė gali pagalvoti, kad jei ozono skylės problema buvo išspręsta taip greitai, nesunkiai bus išspręsta ir kur kas sudėtingesnė, lėčiau didėjanti klimato kaitos problema.
Vis dėlto tokie mokslininkai kaip B. Johnsonas pasaulio susitelkimą ties ozono skylės klausimu laiko vilties spindulėliu tarp niūrių mokslinių prognozių. „Ozono skylė taisosi ir ji pasitaisys“, – sakė B. Johnsonas. Ne kiekvieną dieną mokslinė siaubo istorija baigiasi laimingai.
