Prieš 20 metų poilsiui nusipirktoje sodyboje 1995-1998 m. vyko vilkų filmavimas – plėšrūnai čia gyveno už įrengtų voljerų. P. Abukevičius čia dirbo paskutinius gyvenimo metus – remiamas Japonijos televizijos, augino, stebėjo ir filmavo vilkus. R. Abukevičius sakė, kad pasibaigus filmavimui visą medžiagą išsivežė japonai ir lietuviai iki šiol filmo nematė. Japonai kvietė P. Abukevičių į Tekančios saulės šalį filmo montuoti, tačiau režisierius dėl silpnos sveikatos jau nebenuvyko, tik nusiuntė montažinius planus.
Vieni vilkai išsilakstė, kitus iššaudė
Kol buvo kuriamas filmas, Indubakiuose gyveno 11 vilkų iš Talino, Kauno ir Pamaskvės zoologijos sodų. „Jie bėgo, juos gaudė, žudė. Baigėsi filmavimas, po paskutinio kadro vilkai apsisuko, nudūmė į voljero vidurį ir - jokio bendravimo. Iki tol vilkai atbėgdavo pasitikti, vilkė nepradėjo gimdyti, kol nesusirinko operatoriai filmuoti – ji šaukėsi, atsigulė geriausiai matomoje vietoje ir pradėjo vestis vilkiukus“, - pasakojo R. Abukevičius.
Vilkai po filmavimo liko gyventi Indubakiuose, nes iš karto neperkelti į zoologijos sodą. Pasnigus ir pažemėjus aptvaro aukščiui, vilkai pajuto esą nebereikalingi ir išsibėgiojo. „Paskui pradėjo eiti prie žmonių, nes buvo pripratę, kad juos maitintų. Žmonės bijojo, ėmė kviestis medžiotojus“, - teigė režisieriaus sūnus.
Ypač jam įstrigo paskutinio vilko nužudymas, apie kurį filmavimo grupės narys Zigmas Gružinskas ir dabar kalba su ašaromis. „Susirinko, suvažiavo medžiotojai su maskuojančiais apsiaustais, sėdi tas jaunas metų laiko vilkiukas ant ledo, niekur jis nebėga, puolė jį šaudyti, gabalais parnešė, numetė“, - prisiminė R. Abukevičius. Tačiau, anot jo, išžudyti ne visi vilkai.
„Tėvas sakydavo – atėjai į mišką, vilkas visada yra. Tačiau jis jaučia, ko tu atėjai. Atėjai grybauti – grybauk sau, jis žmonių nevalgo“, - prisiminimais dalijosi R. Abukevičius.
Galima klausytis vilkų staugimo
Memorialinėje sodyboje-muziejuje R. Abukevičius pats įrengė tėvo atminimui skirtą ekspoziciją. Vėliau sodybai prigijo Vilko muziejaus vardas. Vieno hektaro sodybos teritorijoje stovi Vilkų seklyčia. Ji atvira, tik tuomet, kai yra norinčių pasižiūrėti, o raktai laikomi Saldutiškio seniūnijoje. Čia pilna vilkų atvaizdų, P. Abukevičiaus asmeninių daiktų, knygų ir žurnalų apie režisierių, galima pasiklausyti įrašyto vilkų staugimo.
Pasak R. Abukevičiaus, kai užstaugdavo vilkas, netoliese žūklaujantiems žvejams pagaugai nueidavo. Seklyčioje yra ir režisieriaus kamera – apie 40 kilogramų kamerą tekdavo tampytis po miškus, nors nuo motoro ūžesio išsibaidydavo paukščiai.
Ant Vilkų seklyčios iškelti inkilai, tačiau po režisieriaus mirties paukščiai į inkilus nebegrįžo. Šalia seklyčios iš akmenų sukurta kompozicija „Vilko žvaigždynas“ – specialiai pagal žvaigždes sudėlioti akmenys, pasak R. Abukevičiaus, turi gydomąją galią, čia leidžiasi teigiama energija. Sodyboje vasarą vyksta vaikų kino stovyklos.
R. Abukevičius pasakojo, kad Lietuvoje telikę apie 100 vilkų, nors 2000 m. jų buvo penkiskart daugiau. Anot jo, Lietuva, priešingai nei kitos šalys, iš Europos Sąjungos vietoje kompensacijų ūkininkams už vilkų padarytą žalą išsiderėjusi teisę medžioti vilkus. Neaišku, kiek iš tų vilkų belikę tikrų, o kiek – mišrūnų. Mat vilkai, pasak R. Abukevičiaus, susimaišo su laukiniais šunimis, kurių hibridas įgyja šuns įžūlumą.
Filmus rodė daugelyje pasaulio valstybių
P. Abukevičiaus maršrutai dažnai vedė į šiaurę. Pasak R. Abukevičiaus, ekspedicijose į Šiaurę niekas nepakeisdavo lietuviškų lašinių – juos paragavę pamėgo net anglai, iš pradžių prisiekę tokių riebalų nevalgyti. Šiose ekspedicijose palapinėse prišaldavę plaukai – kad pakeltum galvą, reikėdavo atitirpdyti ledą. Šiaurėje režisierius pirmas pasaulyje nufilmavo rožinį kirą, užfiksavo baltąją pelėdą, plačiapetį kirą.
Porą meninių filmų P. Abukevičius kūrė Turkmėnijoje. „Galėjo likimas taip pasikeisti, kad būtų koks Turkmėnų kino studijos operatorius, jei ne mamos ultimatumas – arba nevažiuoji, arba gali ten ieškotis turkmėnių“, - pasakojo režisieriaus sūnus.
1980 m. Niujorko televizijos ir kino filmų festivalyje P. Abukevičiaus filmas „Juodieji gandrai, elniukas ir Nida” pelnė sidabro medalį. Tačiau žinia apie tai sovietmečiu atėjo maždaug po metų. P. Abukevičiaus filmai rodyti daugiau kaip 120 pasaulio valstybių. 120 pasaulio šalių rodytas13 filmų serialas „Meškutė Nida“. Jo filmus rodė „Discovery“ ir „Survival“ televizijos kanalai.
P. Abukevičius (1928-1997 m.) 1987 m. apdovanotas valstybine premija. Jau devinti metai kasmet už geriausią filmą apie Lietuvos gamtą teikiama Petro Abukevičiaus premija.
