Remiantis nauju tyrimu, sterbliniai gyvūnai anksčiau buvo laikomi viduriu tarp kiaušinėlius dedančių žinduolių, vadinamų monotremais, pavyzdžiui, ančiasnapių ir placentas turinčių žinduolių, tokių kaip žmonės.
Nors šiuolaikinis mokslas dabar pripažįsta, kad sterbliniai ir placentas turintys gyvūnai išsivystė iš bendro protėvio maždaug prieš 160 milijonų metų, autoriai teigia, kad sterbliniai gyvūnai išlaiko nedidelę stigmą nuo tų laikų, kai jie buvo klasifikuojami kaip tarpininkai.
Nuskaitydami placentas turinčių žinduolių ir sterblinių kaukoles įvairiuose vystymosi etapuose, tyrėjai padarė išvadą, kad placentas turinčių žinduolių, o ne sterblinių, vystymosi eiga yra artimesnė jų bendrų protėvių eigai, o tai rodo, kad, sterbliniai išsivystė labiau nei placentas turintys žinduoliai.
„Jų evoliucijos istorija yra daug ekstremalesnė nei placentinių, todėl manyti, jog jie yra pusiau gyvūnai arba pusiau žinduoliai, yra klaidinga“, – sakė tyrimo bendraautorius Anjali Goswami, gyvybės mokslų tyrimo vadovas Gamtos istorijos muziejuje Londone.
„Tam tikra prasme jie yra labiau išsivysčiusi grupė.“
Tyrėjai savo išvadas paskelbė žurnale Current Biology.
Placentiniai žinduoliai turi daugybę vystymosi eigų. Pavyzdžiui, žmonių kūdikiai gimsta praktiškai bejėgiai, negali vaikščioti, o zebrų jaunikliai jau po kelių valandų gali judėti.
Tačiau nė vienas placentinis naujagimis nėra toks nesubrendęs, kaip sterblinių palikuonys.
Pasak San Diego zoologijos sodo, žvėrys pagimdo į vaisius panašius embrionus, kurie lipa iš gimdymo kanalo į savo motinos sterbles, kad užbaigtų vystymąsi.
Naujam tyrimui mokslininkai sukūrė 165 3D 22 rūšių žinduolių kaukolių, nuo dar negimusio vaisiaus iki suaugusiųjų.
Tada jie įdėjo taškus ant vaizdų, kurie veikė kaip 3D koordinatės, kad užfiksuotų bendrą kaukolės formą ir nustatytų, kaip kaukolės vystėsi kiekvienoje rūšyje.
Galiausiai, jie palygino šį vystymąsi tarp sterblinių ir placentinių žinduolių su tuo, kas yra laikoma bendrų šių dviejų rūšių protėviu.
Placentinių žinduolių kaukolės vystymasis buvo panašesnis į protėvių žinduolių vystymąsi, nei į sterblinių kaukolės vystymąsi.
Tai paskatino autorius iškelti hipotezę, kad bendras protėvis išsivystė kaip placentinis gyvūnas, o itin ilga nėštumo trukmė motinos maišelyje atsirado vėliau.
Pirmoji autorė Heather White, Gamtos istorijos muziejaus doktorantė pasakojo, kad sterblinių kaukolės augimo tempas sulėtėjo, palyginti su placentos žinduoliais ir jų protėviais; taigi, tai yra sterblinių vystymosi eiga, kuri labai nukrypo nuo protėvių.
„Tai iš tikrųjųatskleidžia naują sterblinių pusę, o tai labai nuostabu“, – pridūrė White.
Gregory Funstonas, Kanados karališkojo Ontarijo muziejaus paleontologijos mokslų daktaras, kuris nedalyvavo tyrime, sakė, kad nauji tyrimai pakeis klaidingą nuomonę, jog sterbliniai yra mažiau išsivystę tarpiniai gyvūnai.
„Mane tikrai sužavėjo tyrimas ir tikiuosi, kad jis padės pakeisti mūsų mąstymą apie sterblinius gyvūnus“, – sakė Funstonas.
„Žinoma, ilgą laiką žinojome, kad jie nėra tarpiniai, tačiau White ir kolegų tyrimas įtikinamai teigia, kad sterbliniai iš tikrųjų turi labai išskirtinį vystymosi modelį.
ŠALTINIS: Live Science
