Nykštukinėje Saulės sistemos planetoje NASA aptikti organiniai junginiai – ženklas apie sąlygas nežemiškai gyvybei užsimegzti

Prieš maždaug šešerius metus NASA zondas Dawn nykštukinėje planetoje Cereroje aptiko organinių junginių. Įdomiausi iš jų yra alifatinės molekulės – necikliški anglies ir vandenilio junginiai. Dvi pagrindinės hipotezės apie jų kilmę sako, kad arba junginius į Cereros paviršių atnešė kometos, arba jie susiformavo pačioje nykštukinėje planetoje.

Nauji eksperimentų rezultatai rodo, kad labiau tikėtinas antrasis variantas ir kad Cereros gelmėse galėjo būti tinkamos sąlygos gyvybei užsimegzti.

Tyrimo autoriai eksperimentams pasitelkė NASA vertikalaus šūvio laboratoriją, kurioje galima tirti meteoritų ar asteroidų smūgių pasekmes. Į grunto, primenančio Cereros paviršiaus sandarą, mėginius, kuriuose kartais buvo pridėta alifatinių molekulių, kulkos šaudytos 2-6 km/s greičiu – tokiu, kokiu tipiniai asteroidai turėtų kristi į Cererą.

Taip pat jie iš naujo išanalizavo Dawn surinktus duomenis, apjungdami kameros bei spektrografo informaciją, ir pritaikė naują algoritmą, kuriuo susiejo spektrografo parodymus su tiksliomis vietomis kamera darytose nuotraukose.

Pasirodė, kad smūgiai molekulių dažniausiai nesuardo, taigi jų buvimas prie kraterių nereiškia, kad kraterius sukūrę objektai jas ir atnešė.

Nuotraukose matyti gana aiški koreliacija tarp alifatinių molekulių bei karbonatų, kurių formavimuisi reikalingas vanduo.

Iš to galima daryti išvadą, nors ir ne šimtaprocentinę, kad molekulės susiformavo Cereros gelmėse buvusiame vandenyne, o kraterius suformavę smūgiai joms tiesiog padėjo iškilti į paviršių.

Jei taip yra iš tiesų, labai tikėtina, kad po Cereros paviršiumi organinių junginių rasime dar daugiau. Šie rezultatai svarbūs ne tik pačios Cereros supratimui, bet ir platesniems Saulės sistemos raidos tyrimams.

Pavyzdžiui, Lucy misija, skrendanti į Jupiterio asteroidų-trojėnų šeimą, irgi ieškos organinių medžiagų.

Jupiterio trojėnų ir Asteroidų žiedo asteroidų raidos skirtumai turėtų pasireikšti ir per organinių medžiagų pasiskirstymą, taigi analizuodami pastarąjį, galėsime geriau suprasti, kaip vystėsi įvairios Saulės sistemos dalys.

Be to, šiuo metu svarstoma galimybė surengti dar vieną misiją į Cererą, kuri paimtų iš jos mėginių pargabenimui į Žemę. Aišku, to reikėtų laukti ne vieną dešimtmetį, bet perspektyva betarpiškai nagrinėti sudėtingus organinius junginius iš kito dangaus kūno masina ne vieną astronomą.

Tyrimo rezultatai pristatyti Amerikos geologų sąjungos konferencijoje.