Mikrobai padeda virškinti maistą, gamina svarbiausius vitaminus, saugo mus nuo infekcijų ir atlieka daug kitų svarbių funkcijų, rašo „Science Alert“.
Jų daugiausia susitelkę mūsų žarnyne, ir jie taip pat gauna galimybę gyventi palyginti stabilioje, šiltoje aplinkoje su nuolatiniu maisto tiekimu.
Tačiau kas atsitinka mikrobams po žmogaus mirties?
Atrodo, kad mūsų mikrobai turėtų mirti kartu su mumis – kai kūnas suyra ir mikrobai išplaunami į aplinką, realiame pasaulyje jie neišgyvens.
Tačiau neseniai paskelbtame tyrime mokslininkai pateikė įrodymų, kad mikrobai ne tik išlieka gyvi po žmogaus mirties, bet ir atlieka svarbų vaidmenį perdirbant kūną, kad galėtų klestėti nauja gyvybė.
Mikrobų gyvenimas po mirties
Kai žmogus miršta, jo širdis nustoja cirkuliuoti krauju, kuris pernešė deguonį į visą kūną. Ląstelės, netekusios deguonies, pradeda virškinti save autolizės proceso metu.
Tose ląstelėse esantys fermentai, kurie paprastai kontroliuojamai virškina angliavandenius, baltymus ir riebalus energijai ar augimui, pradeda veikti membranas, baltymus, DNR ir kitus ląsteles sudarančius komponentus.
Šio ląstelių irimo produktai yra puikus maistas simbiotinėms bakterijoms, o be imuninės sistemos, kuri jas kontroliuoja, ir nuolatinio maisto tiekimo iš virškinimo sistemos, jos naudojasi šiuo nauju mitybos šaltiniu.
Žarnyno bakterijos, ypač mikrobų klasė, vadinama klostridijomis, plinta po mirusiojo organus ir virškina kūną iš vidaus į išorę vykstant puvimo procesui.
Neturėdamos deguonies kūno viduje, anaerobinės bakterijos pasikliauja energijos gamybos procesais, kuriems deguonies nereikia, pavyzdžiui, fermentacija. Dėl šių procesų susidaro aiškaus kvapo dujos, būdingos irimui.
Evoliucijos požiūriu logiška, kad mikrobai išvystė būdus, kaip prisitaikyti prie mirštančio kūno. Kaip žiurkės skęstančiame laive, bakterijos netrukus turės palikti savo šeimininką ir išgyventi pasaulyje pakankamai ilgai, kad rastų naują šeimininką, kurį galėtų kolonizuoti.
Pasinaudodamos mirusiojo kūno anglies ir maistinių medžiagų ištekliais, jos gali padidinti savo skaičių. Didesnė populiacija reiškia didesnę tikimybę, kad bent kelios iš jų išgyvens atšiaurioje aplinkoje ir sėkmingai suras naują kūną.
Mikrobų invazija
Jei žmogus yra palaidotas žemėje, jo mikrobai, skaidantis kūnui, kartu su irimo skysčių sriuba nuplaunami į dirvožemį. Jie patenka į visiškai naują aplinką ir susiduria su visiškai nauja dirvožemio mikrobų bendrija.
Gamtoje dažnai pasitaiko dviejų skirtingų mikrobų bendrijų susimaišymas arba susiliejimas. Taip atsitinka, kai dviejų augalų šaknys auga kartu, kai nuotekos išleidžiamos į upę ar net kai du žmonės pasibučiuoja.
Susimaišymo rezultatas – kuri bendruomenė dominuoja ir kurie mikrobai yra aktyvūs – priklauso nuo keleto veiksnių, pavyzdžiui, nuo to, kiek mikrobai patyrė aplinkos pokyčių ir kas buvo pirmieji.
Mūsų mikrobai yra prisitaikę prie stabilios, šiltos aplinkos kūno viduje, kur jie nuolat gauna maisto.
Dirvožemis, priešingai, yra ypač atšiauri vieta gyventi – tai sparčiai kintanti aplinka su staigiais, dideliais temperatūros, drėgmės ir maistinių medžiagų svyravimais.
Be to, dirvožemyje jau gyvena itin įvairi mikrobų bendruomenė, kurioje gausu skaidytojų, gerai prisitaikiusių prie šios aplinkos ir, tikėtina, kad jie nukonkuruotų bet kokius atvykėlius.
Lengva manyti, kad mūsų mikrobai išnyks, kai atsidurs už mūsų kūno ribų. Tačiau ankstesni mokslininkų tyrimai parodė, kad su šeimininku susijusių mikrobų DNR požymius galima aptikti dirvožemyje po pūvančiu kūnu, ant dirvožemio paviršiaus ir kapuose dar kelis mėnesius ar metus po to, kai suyra minkštieji kūno audiniai.
Todėl kilo klausimas, ar šie mikrobai vis dar yra gyvi ir aktyvūs, ar jie tik ar jie yra ramybės būsenoje ir laukia kito šeimininko.
Naujausias tyrimas rodo, kad mikrobai ne tik gyvena dirvožemyje, bet ir bendradarbiauja su vietiniais dirvožemio mikrobais, padėdami skaidyti mirusiojo kūną.
Tyrėjai laboratorijoje įrodė, kad sumaišius dirvožemį ir skaidymo skysčius, pripildytus su šeimininkais susijusių mikrobų, skaidymo greitis padidėjo daugiau nei vien tik dirvožemio bendruomenių.
Taip pat tyrėjai nustatė, kad su šeimininkais susiję mikrobai pagerino azoto apykaitą. Azotas yra gyvybiškai svarbi maistinė medžiaga, tačiau didžioji dalis azoto Žemėje yra surišta kaip atmosferos dujos, kurių organizmai negali panaudoti.
Skaidantys mikroorganizmai atlieka svarbų vaidmenį perdirbant organines azoto formas, pavyzdžiui, baltymus, į neorganines formas, pavyzdžiui, amonį ir nitratus, kuriuos gali panaudoti mikrobai ir augalai.
Nauji atradimai rodo, kad mikrobai greičiausiai dalyvauja šiame perdirbimo procese, nes dideles azoto turinčias molekules, pavyzdžiui, baltymus ir nukleino rūgštis, paverčia amoniu. Tada dirvožemyje esantys nitrifikuojantys mikrobai gali paversti amonį į nitratus.
Nauja gyvybė
Maistinių medžiagų perdirbimas iš detrito, arba negyvosios organinės medžiagos, yra pagrindinis visų ekosistemų procesas. Sausumos ekosistemose negyvų gyvūnų, arba skerdienos, irimas skatina biologinę įvairovę ir yra svarbi mitybos grandinės grandis.
Gyvi gyvūnai yra ekosistemos anglies ir maistinių medžiagų ciklų siaurasis taškas. Jie visą gyvenimą lėtai kaupia maistingąsias medžiagas ir anglį iš didelių kraštovaizdžio plotų, o kai miršta, visa tai vienu metu nusėda nedidelėje, lokalizuotoje vietoje.
Vienas negyvas gyvūnas gali palaikyti visą iškylančią maisto grandinę, kurią sudaro mikrobai, dirvožemio fauna ir nariuotakojai, gyvenantys iš lavonų. Vabzdžiai ir gyvūnai šiukšlintojai padeda toliau perskirstyti maistines medžiagas ekosistemoje.
Skaidantys mikrobai koncentruotus mūsų kūnų organinių molekulių, kuriose gausu maistinių medžiagų, telkinius paverčia mažesnėmis, geriau biologiškai prieinamomis formomis, kurias kiti organizmai gali panaudoti naujai gyvybei palaikyti.
Neretai šalia pūvančio gyvūno galima pamatyti suklestinčius augalus – tai akivaizdus įrodymas, kad kūnuose esančios maistingosios medžiagos grąžinamos atgal į ekosistemą.
Tai, kad mūsų pačių mikrobai atlieka svarbų vaidmenį šiame cikle, yra vienas iš būdų, kaip mes išliekame gyvi po mirties.
