1965 m. laureatas – Werneris Forssmannas
23 metus iki Nobelio premijos gavimo, W. Forssmannas dirbo urologu, tarnavo majoru Vokietijos kariuomenėje II pasaulinio karo metu, buvo paimtas į nelaisvę. Nors jaunystėje, būdamas internu chirurgijos srityje, jis buvo pastebėtas už širdies kateterizavimo metodo sukūrimą.
Širdies kateterizavimas – iki tol buvo manoma, jog jo neįmanoma atlikti stipriai nepažeidus pačios širdies – yra procedūra, kuomet į veną įvedamas kateteris, kuris kraujagysle stumiamas tol, kol pasiekia širdį. Medikams tai suteiktų galimybę išmatuoti kraujospūdį širdyje ir nustatyti, ar esama defektų, kuriuos reikėtų šalinti chirurginiu būdu. W. Forssmannas, įkvėptas mokslininkų, kurie 1861 metais šią procedūrą sėkmingai atliko arkliui, įžvelgė metodo potencialą.
Tačiau jaunajam medikui nebuvo duotas leidimas eksperimentuoti su pacientais, todėl W. Forssmannas nusprendė išbandyti metodą pats. Visų pirma jis turėjo įtikinti operacinės slaugę leisti jam pasinaudoti chirurginiais instrumentais. Ji sutiko tik su sąlyga, kad kateteris bus bandomas su slauge. Eksperimentatorius sutiko. Bet, pritvirtinęs ją prie operacinės stalo, W. Forssmannas greitai nuskausmino sau ranką, atliko pjūvį ir įkišo 30 cm kateterio sau į veną. Vėliau jis atsistojo, laiptais užkopė du aukštus iki rentgeno aparato ir įstūmė kateterį dar 30 cm, kol juo pasiekė širdį.
Beatodairiška W. Forssmanno drąsa sukėlė daug triukšmo – ir susižavėjimo. Tiesa, nepatenkintieji galų gale pasiekė savo – drąsuolis buvo priverstas pasitraukti iš rezidentūros. Ir nors iš mokslinių tyrimų srities jis pasitraukė, po daugelio metų W. Forssmanno mokslinį darbą perskaitė André Frédéricas Cournandas ir Dickinsonas W. Richardsas, pabaigę metodo tobulinimą ir pasidalinę nobelio premiją su jo pradininku. Išgirdęs apie apdovanojimą W. Forssmannas sakė: „jaučiausi tarsi kaimietis, sužinojęs, kad jis ką tik buvo paskirtas vyskupu“.
2005 metų laureatas – Barry Marshallas
B. Marshallas turėtų būti pavyzdžiu viesiems mėgėjams eksperimentuoti su savimi. Jis, norėdamas įtikinti kolegas, kad pagrindinė skrandžio opaligės priežastis yra bakterijos Helicobacter pylori, laboratorijoje išgėrė bakterijų prisotinto tirpalo.
Iki tol vyravo nuomonė, kad pagrindinė skrandžio opų priežastis yra stresas, todėl vienintelis gydymas nuo šios bėdos buvo poilsis ir ramybė, antacidai, o pačiais sunkiausiais atvejais – ir chirurginės operacijos. Bet 1979 metais patologas Robinas Warrenas pastebėjo, kad biopsinėje skrandžio medžiagoje su uždegimu yra mažų, lenktų bakterijų. B. Marshallas, susidomėjęs patologo radiniu, su juo susisiekė ir pradėjo 100 pacientų ir jų biopsijų tyrimą. Tapo aišku, kad bakterija, kurią mokslininkai pavadino Helicobacter pylori, yra skrandžio opaligės ir gastrito sukėlėjas.
Toks atradimas labai smarkiai skyrėsi nuo tuomet vyravusios medicininės informacijos, o daugelis mokslininkų ir medikų atradimą vertino labai skeptiškai. Juk vien bakterijų buvimas ir uždegimas dar nereiškia, kad egzistuoja priežastinis ryšys. Tuomet nebuvo jokių gyvūnų, tinkamų modeliuoti šią būklę (tai buvo laikai, kai dar nebuvo išsiaiškinta, jog Mongolijos smiltpelė yra tam tinkamas gyvūnas), taigi, B. Marshallas nusprendė pademonstruoti bakterijų poveikį pats pabūdamas bandomuoju triušiu.
Praėjus penkioms dienoms po bakterijų išgėrimo medikui pradėjo prastėti apetitas, o vėliau jis kasryt pradėjo vemti. Endoskopijos metu paaiškėjo: B. Marshallas sukėlė sau gastritą. Žmonos verčiamas mokslininkas pradėjo vartoti antibiotikus ir ligos simptomai išnyko. Tai tapo įrodymu, kad skrandžio opas ir gastritus galima gydyti antibiotikais, kas galų gale išgelbėjo tūkstančius gyvybių ir tapo mirties nuosprendžiu senais gydymo metodais grįstai milijardų dolerių vertės farmacijos rinkai.
2011 metų laureatas - Ralphas Steinmanas
Kai 2011 metais buvo paskelbta, kad R. Steinmanas tapo vienu iš Nobelio premijos laureatų, jam tučtuojau puolė skambinti draugai, kolegos ir žurnalistai. Bet niekas, išskyrus jo paties šeimą, nežinojo, kad mokslininkas mirė likus trims dienoms iki laureatų paskelbimo.
Jis, kartu su Bruce'u Beutleriu ir Julesu Hoffmannu, buvo pagerbtas už imuninės sistemos tyrimus. Mokslininkai atrado naują medį primenančios struktūros ląstelių tipą, pavadintą dendritinėmis ląstelėmis, kurios aktyvuoja imuninės sistemos T ląsteles, kovojančias su infekcija. Imuninė sistema kovoja su bet kokiomis svetimomis ar neįprastomis į organizmą patenkančiomis ląstelėmis. Tačiau kai kurios vėžinės ląstelės sugeba prasprūsti pro tokią apsaugą. Sugebėjimas valdyti dendritines ląsteles mokslininkams suteiktų galimybę pamokyti imunitetą pulti gerai užsimaskavusias vėžines ląsteles.
Tokio atradimo reikšmė yra eksperimentinė ir iki jos panaudojimo visuomenėje paprastai praeitų dešimtmečiai. Todėl, kai 2007 metais R. Steinmanui buvo diagnozuotas smarkiai pažengęs kasos vėžys, jis įžvelgė galimybę pradėti tyrimus su žmonėmis ir galbūt netgi laimėti sau daugiau laiko. Prarasti mokslininkas neturėjo ko – po tokios diagnozės ilgiau nei metus išgyvena mažiau nei 5 proc. pacientų. Šio „eksperimento“ metodų tobulinimo idėjas siūlė dešimtys mokslininko kolegų. Jie auglio dalis augino pelėse, bandydavo įvairių cheminių medžiagų poveikį augliui, nustatė vėžio DNR ir išskyrė vėžinių ląstelių paviršiaus baltymus. R. Steinmanui buvo suleistos trys asmeniškai pritaikytos vakcinos, sukurtos remiantis dendritinių ląstelių atradimu. Be įprastinio chemoterapijos taikymo medikas buvo aštuonis kartus gydytas eksperimentiniais būdais.
Nepaisant visų šių eksperimentų, R. Steinmaną liga galų gale įveikė. Bet po diagnozės jis išgyveno net ketverius metus su puse – kur kas ilgiau nei buvo tikėtasi iš pradžių. Ir nors jis taip ir nesužinojo, kad jam skirtas Nobelio prizas (mokslininkas mirė po Nobelio komisijos sprendimo, bet prieš jo paskelbimą), akivaizdu, kad šiais eksperimentais jis savo gyvenimą pailgino. Ir gali būti, kad ateityje jis suteiks galimybę ilgiau pagyventi ir tūkstančiams kitų čia sunkia liga susirgusių žmonių.
