2000 metais atrastas Kristalų urvas yra susiformavęs maždaug 300 m po Siera de Naikos kalno paviršiumi Meksikos Čihuahua valstijoje. Didžiulis ir nežemiškai atrodantis urvas, kuriame glaudžiasi vieni didžiausių žinomų planetos kristalų, yra ir įspūdingas, ir mirtinai pavojingas, rašo iflscience.com.
Kalno gelmėje okupavęs U raidės formos ertmę, Kristalų urvas yra maždaug 30 m ilgio ir 10 m pločio, ir nuo viršaus iki apačios yra nusėtas milžiniškais, drumstai baltais selenito kristalais. Aukščiausias šio urvo kristalas, vienas didžiausių pasaulyje, sveria net 12 tonų (13,2 tonos) ir yra 1 m pločio bei 11,4 m aukščio – šešis kartus didesnis už žmogų!
Aplinkos sąlygos urvo viduje
Nors vaizdingas urvo vidus gali atrodyti kaip puiki vieta fotografuotis, Kristalų ola yra uždaryta visuomenei, nes jos viduje tvyro klastingos ir potencialiai mirtinos aplinkos sąlygos.
Urvo viduje laikosi pastovi 58 laipsnių pagal Celsijų temperatūra, o drėgmės lygis siekia 90 – 99 proc., todėl ilgiau nei 10 minučių pabuvus urve be jokios apsaugos, plaučiuose gali prisikaupti skysčių ir net ištikti mirtis.
Tam, kad atlaikytų tokias aplinkos sąlygos, šiuos kristalus tyrinėjančios komandos turi vilkėti nuo karščio saugančiais kostiumais ir naudoti kvėpavimo aparatus, tiekiančius gryną orą. Tai leidžia tyrimų laiką nuo 10 minučių pratęsti iki 15 – 60 minučių.
Net ir dėvint apsaugos priemones, neįtikėtinai lygūs ir kondensatu padengti kristalų paviršiai kelia pavojų bandantiems judėti po urvo vidų. Kristalai, tarp kurių yra ir tokių, kurie sveria daugiau nei 50 metrinių tonų, yra sudaryti iš gipso – minkšto mineralo, kurio kietumas pagal Moso skalę siekia vos 2 balus ir yra antroje vietoje po pačio minkščiausio šios skalės mineralo. Tai reiškia, kad šie kristalai nuo kojų spaudimo gali lūžti ir judėti.
Kristalų susiformavimas
Kalnas, kuriame yra daugybė milžiniškų gipso kristalų urvų, susiformavo maždaug prieš 26 mln. metų, kai didžiulis kiekis magmos, prasiveržęs į Žemės paviršių, suformavo kauburį. Kalno ertmės prisipildė karšto, daug kalcio sulfato turinčio vandens, kuris savo ruožtu leido augti kristalams.
Nors iš kalcio sulfato gali susidaryti keli skirtingi mineralai, kalno urvų sistemoje dominuoja skaidri gipso atmaina, vadinama selenitu.
Karšti urvų vandenys taip pat turėjo daug anhidrito – mineralo, kuris susidaro iš rūgštaus sulfidinio vandens ir kalcio jonų. Netrukus po to, kai susiformavo kalnas ir vandenys buvo itin karšti, susidarė anhidrito sankaupos.
Sumažėjus vandens temperatūrai, aplinkos sąlygos nukrito žemiau anhidrito aukštos stabilumo zonos, todėl šie mineralai ištirpo. Kai vandens temperatūra urvuose pasiekė maždaug 58 °C, pradėjo formuotis gipso kristalai, o lėtai tirpstančios anhidrito sankaupos išskyrė į vandenį pakankamai kalcio ir sulfatų, kad palaikytų gipso kristalų augimą.
Vos 120 metrų (394 pėdų) gylyje esančioje kaimyninėje ertmėje, kuri vadinama Kalavijų urvu, temperatūra krito greičiau, nei Kristalų urve. Dėl šios priežasties joje susiformavo daugiau, bet mažesnių gipso kristalų, o dėl lėčiau atvėsusio vandens Kristalų urve išaugo mažiau, bet didesnių kristalų.
Mokslininkai bando nustatyti tikslias priežastis, kodėl būtent šie kristalai sugebėjo išaugti iki tokių įspūdingų dydžių, tačiau manoma, kad prie to prisidėjo tolesnis jų mirkimas daug mineralų turinčiame vandenyje – tai leido šiems milžinams augti nuo 500 tūkst. iki milijono metų.
2017 metais šį urvą tyrinėjusi NASA mikrobiologų komanda aptiko mikrobų, kurie buvo įstrigę šių kristalų skysčio intarpuose. Išėmę ir sėkmingai atgaivinę šiuos mikrobus laboratorijoje, jie apskaičiavo, kad jų amžius siekia apie 50 tūkst. metų. Mokslininkai spėjo, kad jų gyvybingumą palaikė šių kristalų mangano ir geležies nuosėdos.
Kalnakasybos veikla
Kalnuose, supančiuose šias urvų sistemas, gausu švino, cinko ir sidabro, todėl ši vietovė nuo seno viliojo plėtoti kalnakasybą. Kristalų urvas buvo atrastas vos prieš 23 metus, o daug seklesnį Kalavijų urvą kalnakasiai pirmą kartą aptiko dar 1910 metais ir vėliau visą šimtmetį jame plėšikavo.
Kad patektų į šias urvų sistemas, kalnakasiai pirmiausia turėjo išsiurbti daug mineralų turintį vandenį, kuriuo buvo užlietos visos ertmės. Netoli Naikos miesto sukūrę dirbtinį ežerą, kalnakasybos bendrovės kas 40 minučių iš šių urvų išpumpuodavo po olimpinio dydžio baseiną vandens.
Nepaisant to, kad kalnakasiams ir urvus tyrinėjantiems mokslininkams buvo sudarytos sąlygos patekti į urvų vidų, vandens pašalinimas sukėlė pavojų šių milžiniškų kristalų vientisumui, nes dėl plūdrumo stokos kai kurioms didesnėms struktūroms iškilo grėsmė perlūžti nuo savo paties svorio.
Išpumpavus vandenį, taip pat buvo sustabdytas gipso kristalų formavimosi ir augimo procesas. Taigi 2015 metais kalnakasybos veikla buvo nutraukta, o urvams leista vėl pamažu užsipildyti vandeniu.
Nors vandens lygis ir toliau kyla, jis dar nepasiekė Kristalų urvo, ir kol kas neaišku, ar vandens kiekiai kada nors sugrįš prie buvusio lygio. Tačiau tikimasi, kad vanduo vieną dieną pasieks ir urvus su milžiniškais kristalais ir padės jiems toliau augti bei taisytis.
