Tačiau debesuotumas ten kinta, o prieš porą metų praktiškai visai išsigiedrijo, liko tik truputis debesų prie pietų ašigalio. Maža to, nepaisant atstumo, debesis sukuria Saulės spinduliuotė. Tokią išvadą gavo mokslininkai, išnagrinėję kone tris dešimtmečius Neptūno stebėjimų įvairiais teleskopais.
1994-2022 metų laikotarpiu debesuotumas svyravo: 2002 ir 2015 metais debesų buvo daugiausia, o 2007 ir 2020 – mažiausiai. Būtent pastarasis minimumas buvo išskirtinis, kai debesys visiškai išnyko ties pusiauju ir vidurinėse platumose.
Iki analizuojamo laikotarpio pabaigos debesuotumas negrįžo į lygį, koks buvo ankstesniais kartais pora metų po minimumo. Ar tai yra natūrali variacija, ar ilgesnių pokyčių ženklas – nežinia. Debesų kitimo periodas – maždaug 13 metų – panašus į 11 metų Saulės aktyvumo periodą.
Nagrinėdami įvairius Saulės aktyvumo požymius, tyrėjai pastebėjo, kad debesuotumas Neptūne ima augti praėjus maždaug dviem metams po to, kai sustiprėja Saulės ultravioletinė spinduliuotė, konkrečiai vandenilio Laimano-alfa linijos intensyvumas. Greičiausiai ryšys tarp šių reiškinių yra toks, kad ultravioletiniai fotonai sukelia fotochemines reakcijas Neptūno atmosferoje, dėl kurių ima formuotis šviesūs debesys.
Būtent debesų ploto kitimas lemia ir viso Neptūno šviesio pokyčius, kurie žinomi jau seniai; naujoji duomenų analizė parodė, jog nedebesuotų Neptūno regionų šviesumas laikui bėgant nesikeičia. Tad nors Neptūnas gauna 900 kartų mažiau energijos iš Saulės, nei Žemė, įvairialypio žvaigždės poveikio neįmanoma išvengti ir ten.
Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.