Tobulindamas trimatį kompiuterinį tiranozauro modelį, paremtą tiranozauro patelės skeletu, pavadintu Trix ir esančiu Nyderlandų Biologinės įvairovės centre „Naturalis“, mokslininkas Pasha van Bijlertas pridėjo kompiuterines raumenų ir raiščių rekonstrukcijas.
Tai jam padėjo nustatyti, kad vidutinis dinozauro greitis veikiausiai buvo 4,61 kilometro per valandą. Panašų ėjimo greitį išvysto žmonės ir arkliai. Žurnale „Royal Open Society Science“ paskelbtame straipsnyje P. Van Bijlertas ir kiti autoriai aiškina, kad milžiniška tiranozauro uodega turėjo didelę įtaką jo judėjimui.
Jie modeliavo, kaip gyvūnas pasiekia įprastą judėjimo dažnį, atsižvelgdami ne tik į kojų raumenis, kaip buvo daroma ankstesniuose tyrimuose, bet ir į uodegos judesius, kurie sumažintų suvartojamos energijos kiekį. Apskaičiavę įprastą tiranozauro uodegos judėjimo dažnį, mokslininkai galėjo apskaičiuoti gyvūno žingsnio ritmą, o pagal tai – jo ėjimo greitį.
Nyderlandų Biologinės įvairovės centro „Naturalis“ 3D technikas ir anatomas Pasha van Bijlertas: „Pažvelgę į šį slankstelį – mano mėgstamiausią slankstelį – matome, kad vienas iš raiščių yra išlikęs ir iš esmės driekiasi tarp kiekvieno slankstelio, o tai reiškia, jog visa uodega kybojo be jokių energijos sąnaudų.
Tad visa uodega, kuri, kaip parodė mūsų rekonstrukcija, svėrė beveik tūkstantį kilogramų, iš tiesų buvo didelė masė, kurią palaikė tampri medžiaga. Su kiekvienu žingsniu ji šiek tiek šokčiodavo. Tačiau matome, kad jei pasirenku netinkamą ritmą, prireikia daugybės pastangų, o rezultatas būna labai menkas.
Be jei parenku tinkamą ritmą, visai nedidelės pastangos nulemia intensyvų judėjimą. Štai toks rezonansas. Tad jei tiranozauras pasirenka tinkamą žingsnio dažnį, uodegos judesiai bus maksimalūs. Tai maksimaliai padidina energijos kaupimą, o dėl šios priežasties – ir ėjimo efektyvumą. Pasirinkto žingsnio dažnis iš esmės turi būti lygus įprastam uodegos judėjimo dažniui.
Įprastą dažnį apskaičiavome pasitelkę biomechaninį modelį. Tad, norint apskaičiuoti ėjimo greitį, nepakanka apskaičiuoti ėjimo dažnį, taip pat reikia žinoti, kiek toli padedama pėda. Kitaip tariant, reikia žinoti žingsnio ilgį.
Žingsnio ilgį apskaičiavome pagal tiranozauro Trix dydį padidindami kiek mažesnio tiranozauro pėdsakus, kurie fosilizavosi. Tada, žingsnio ilgį padauginę iš žingsnio dažnio, gauname ėjimo greitį – tai kiek daugiau nei 4,5 kilometro per valandą“.
Visgi kol kas dar per anksti daryti išvadą, kad žmogus būtų galėjęs pralenkti tiranozaurą: mokslininkai aiškina vis dar analizuojantys grėsmingo grobuonies ėjimo tempą ir tyrinėjantys galimą didžiausią jo greitį. Tiesa, realybėje tai nebus patikrinta, mat ši rūšis išnyko likus 65 mln. metų iki žmonių atsiradimo Žemėje.
