Jeigu jų tyrimo rezultatus pavyktų pakartoti, tai būtų pirmasis baltymas mokslo istorijoje, kurio niekada nebuvo aptikta Žemėje.
„Šiame moksliniame darbe detaliai aprašytas pirmasis istorijoje meteorite aptiktas baltymas“, – rašo mokslininkai, kurių tyrimo rezultatai saugomi serveryje „arXiv“. Jų darbą dar vertins kolegos, tačiau jau dabar mokslininkų bendruomenė mano, kad atradimai – teikiantys vilčių.
Per pastaruosius kelerius metus meteoritai iš platesnės Saulės sistemos vis suteikdavo vilčių apie už Žemės egzistuojančią gyvybę. Konkrečiai kalbame apie cianidą, galintį atlikti labai svarbų vaidmenį formuotis gyvybei būtinoms molekulėms, taip pat ribozę, aptinkamą ribonukleino rūgštyje ir amino rūgštis – organinius junginius, prisidedančius prie baltymų susidarymo.
Mokslininkai pakartotinai pasidomėjo seniau nukritusiais meteoritais. Vadovaujami fiziko Malcolmo McGeocho iš „PLEX Corporation“ , jie ėmėsi ieškoti naujos gyvybės įrodymų – baltymų.
Pasitelkę moderniausią masių spektometrijos analizės metodą, mokslininkai 1990 metais Alžyre aptiktame meteorite, pavadintame „Acfer 086“, teigia aptikę baltymo.
Kadangi gyvybės už mūsų planetos Žemės ribų įrodymų nėra, šio baltymo atradimas dar ne viskas – reikia, kad mokslininkų išvados atsikartotų ir kituose tyrimuose. Procesų, kurių metu gali susiformuoti baltymai, gana nemažai, tačiau gyvybė – tokia, kokia mums pažini – be jų egzistuoti negali.
„Iš esmės jie antrą kartą detaliai analizavo šiuo metu muziejuje laikomą meteoritą. Pasitelkus naujas analizės technologijas, ekspertai ieškojo meteorito viduje esančių amino rūgščių“, – paaiškina tyrime nedalyvavusi astronomė ir chemikė iš „CSIRO Astronomy & Space Science“ Australijoje Chenoa Tremblay.
Mokslininkų komanda meteorite ne tik aptiko glicino amino rūgšties (jos signalas buvo žymiai stipresnis nei per anksčiau atliktą analizę), bet ir išsiaiškino, kad ji buvo susijusi su geležimi ir ličiu. Atlikę modeliavimą, kurio metu norėta patikrinti, kas vyksta, paaiškėjo, kad glicinas nėra izoliuotas – jis baltymo sudėtyje.
Mokslininkai naują baltymą pavadino hemolitinu. Nors hemolitinas struktūriškai panašus į paprastus Žemėje sutinkamus baltymus, jo sunkiojo vandenilio ir deguonies proporcija analogų Žemėje neturi. O štai kometose tai gana įprasta praktika.
Tai reiškia, kaip tvirtina mokslininkai, jog struktūra, kurią jie įvardija kaip baltymą, yra nežemiškos kilmės, gali būti, jog ji susiformavo prieš daugiau nei 4,6 mlrd. metų.
Be to, akademikų teigimu, egzistuoja menka tikimybė, kad tai, ką jie rado, nėra baltymas, o polimeras – itin plati molekulių klasė, kurioje baltymai – tik vienas iš daugelio variantų.
Taigi, tenka pripažinti, kad pernelyg džiaugtis kol kas per anksti, tačiau Ch. Tremblay sako, kad jai kolegų darbas padarė įspūdį.
„Manau, kad tai tiesiog nuostabu. Manau, kad darbe labai daug vertingų įžvalgų ir argumentų, kurie mums bet kokiu atveju pasitarnaus ir ateityje. Tikiu, kad tai svarbus žingsnis į priekį“, – teigia mokslininkė.
Dabar mokslininkų komandos laukia nauji iššūkiai: jiems teks rasti būdą, kaip atskirti potencialų baltymą nuo kitokio polimero.
Kaip žurnalistams aiškina Ch. Tremblay, Tarptautinė kosminė stotis teigia, kad „kosmose dėl mažesnės gravitacijos turėtų būti lengviau sukurti baltymą“, o mokslininkams astronautams jau pavyko kosmose sukurti gana didelių baltymų molekulių, pakankamai stabilių pargabenti jas atgal į Žemę.
„Taigi, esame gana tvirtai įsitikinę, kad kosmose gali būti baltymų. Jeigu pagaliau pavyks rasti to įrodymų, mūsų laukia daug įdomių atradimų“, – konstatuoja Ch. Tremblay.
