„Oumuamua“ nuo pat pirmosios dienos buvo kupinas paslapčių, tad mes nekantravome pamatyti, ką „Spitzer“ gali parodyti“, – sakė Davidas Trillingas, naujojo tyrimo grupės vadovas ir Šiaurės Arizonos universiteto astronomijos profesorius.
„Pats faktas, kad „Oumuamua“ buvo per mažas, jog „Spitzer“ jį aptiktų, išties yra labai vertingas rezultatas“, o – aiškina D. Trillingas.
„Spitzer“ seka asteroidus ir kometas panaudodamas infraraudonųjų spindulių energiją arba šilumą, kurią jie spinduliuoja, todėl tokiu būdu gaunama išsamesnė informacija apie objekto dydį nei tuo atveju, kai vykdomi vien tik optiniai atsispindinčios saulės šviesos stebėjimai, rašoma sciencedaily.com.
Faktas, kad „Oumuamua“ buvo pernelyg menkas, jog „Spitzer“ jį aptiktų, nustato viso objekto paviršiaus ploto ribas. Visgi, kadangi objekto neaptikimas negali pasitarnauti norint padaryti išvadas apie jo formą, dydžio ribos pateikiamos atsižvelgiant į tai, koks būtų „Oumuamua“ skersmuo, jei jis būtų rutulio formos.
Buvo pasirinkti trys skirtingi modeliai, kurių prielaidos apie objekto struktūrą kiek skiriasi. „Spitzer“ neaptikimas apribojo sferinį „Oumuamua“ skersmenį iki 440 metrų, 140 metrų ir mažiausio varianto – 100 metrų. Platus rezultatų spektras kyla iš prielaidų apie „Oumuamua“ sandarą, kurios nulemia, kiek „Oumuamua“ bus matomas (arba per menkas užfiksuoti) „Spitzer“, jei būtų kažkurio iš šių dydžių.
Naujasis tyrimas taip pat leidžia spėti, kad „Oumuamua“ gali būti iki 10 kartų smarkiau atspindintis nei Saulės sistemoje esančios kometos. Pasak tyrimo autorių, tai yra stebinantis rezultatas. Kadangi infraraudonieji spinduliai yra daugiausia šilumos spinduliuotė, kurią sukuria „šilti“ objektai, jie gali būti naudojami norint apibrėžti kometos ar asteroido temperatūrą.
Tai taip pat gali būti naudojama siekiant apibrėžti objektų paviršiaus atspindėjimą – mokslininkai jį vadina albedu. Visai kaip tamsūs marškinėliai saulėkaitoje įkaista greičiau nei šviesūs, taip mažu atsispindėjimu pasižymintis objektas išlaiko daugiau karščio nei tas, kurio atsispindėjimas aukštas. Tad žemesnė temperatūra reiškia didesnį albedą.
Kometos albedas per jos gyvavimo laikotarpį gali kisti. Kai priartėja prie Saulės, kometos ledas sušyla ir iš karto virsta dujomis, nubraukia dulkes ir purvą nuo kometos paviršiaus ir atskleidžia dar geriau atspindintį ledą.
„Oumuamua“ milijonus metų keliavo per tarpžvaigždinę erdvę ir buvo toli nuo žvaigždės, kuri galėtų atnaujinti jo paviršių. Tačiau gali būti, kad jo paviršius buvo atnaujintas minėto proceso metu, kai likus penkioms savaitėms iki jo atradimo „Oumuamua“ itin smarkiai priartėjo prie Saulės. Išsiskyrusios dujos ne tik nuvalė dulkes ir nešvarumus, bet ir padengė „Oumuamua“ paviršių atsispindinčiu ledo ir sniego sluoksniu. Tokį kometas ištinkantį reiškinį Saulės sistemoje jau buvo galima stebėti.
„Oumuamua“ jau rengiasi palikti mūsų Saulės sistemą – ji jau nutolo nuo Saulės ir pasiekė Saturno orbitą. Dėl šios priežasties jos nebegali padėti įžiūrėti jokie esami teleskopai.
„Jei kometos matavimai mums pasirodo ganėtinai keisti, paprastai vėl grįžtame prie šios užduoties, kol galiausiai suvokiame, ką matome“, – sako Davide Farnocchia iš NASA Netoli žemės esančių objektų centro, šio tyrimo bendraautorius. „Tačiau šis objektas jau pradingo amžinai. Ko gero, daugiau nieko apie jį ir nesužinosime“, – teigia D. Farnocchia.
