Kosmoso vakuume garsas nesklinda, tačiau ten pilna elektromagentinis spinduliavimas, daugiausia – iš Saulės vėjo. Šį spinduliavimą galima konvertuoti į garsą ir taip išgirsti, kaip Žemės magnetosfera reaguoja į Saulės vėjo gūsius. Paaiškėjo, kad šis procesas turi savo „melodiją“, kuri Saulės audrų metu kardinaliai kinta.
Įprastomis sąlygomis, kai Saulės vėjas stabilus, jo daleles Žemės magnetosfera atspindi atgal, priešpriešais pagrindiniam srautui, dėl ko ir kyla magnetoakustiniai svyravimai. Europos kosmoso agentūros (ESA) zondais surinkti duomenys rodo ramų, vienatonį, daugiausia žemų dažnių „čirenimą“. Žemės magnetosfera, reaguodama į Saulės vėjo dinamikos pokyčius, nuolat „dainuoja“.
Lig šiol padaryti šešių stambių Saulės audrų įrašai mokslininkus apstulbino. Jie tikėjosi užfiksuoti padidėjusį magnetosferos spaudimą, dėl kurio turėtų išaugti skambėjimo dažnis, tačiau išgirdo sudėtingą garsų kakofoniją be kokio nors išskirtinio dažnio. Saulės audrų metu Žemės magnetosferos paribyje vykstantys procesai pasirodė esantys daug sudėtingesni, nei manėme.
Pagal naują teoriją, nuo magnetosferos atspindėtos dalelės tuojau pat susidaužia su siaubingai stipriu Saulės vėjo spaudimu ir dėl to atsispindėjimas vyksta daugybę kartų. Vietoje ritmingo judėjimo vyksta kažkoks kitas procesas, o kadangi jo energija tokia aukšta, tad negalima atmesti lig šiol nežinomų geomagentinių trikdžių formavimosi. Jie gali nesunkiai pramušti magnetosferą ir veikti objektus netgi Žemės troposferoje.
Parengta pagal „Geophysical Research Letters“ straipsnį.
