Nuo 2001 metų rugsėjo, Orfeu Bertolami ir Martinas Tajmaras, ESA užsakymu, sukūrė daugiau nei dešimt skirtingų gravitacijos valdymo schemų. Jie patys pripažino, jog daugelis jų nėra vertos švaistyti pinigus tolimesniems tyrimams.
Tačiau mokslininkai, nors ir sutikdami, kad antigravitacija lieka nepasiekiama, pasiūlė trijų dalių projektą, kuris galbūt pastūmės tyrimus į priekį.
Pirmiausiai siūloma paleisti skraidantį aparatą „Sputnik 5“, kuris ištirtų keistus gravitacijos efektus, užfiksuotus „Pioneer 10“ ir „Pioneer 11“ zondų. Antrojoje eksperimento dalyje Tarptautinėje kosminėje stotyje būtų tiriami antimaterijos ir materijos skirtumai.
Galiausiai, mokslininkai siūlo tirti superlaidininkus ir supertakius skysčius – atšaldytas dujas, kurios teka be jokios trinties – ir taip išsiaiškinti, ar sukant juos, galima sukurti „gravitomagnetinius“ laukus, kaip besisukantis magnetas sukuria elektromagnetinį lauką.
Tačiau, netgi jei tai pavyktų, išvesti kosminius aparatus į orbitą nebūtų lengviau. Sumažinus aparatus, sumažėtų ir varomoji jėga, taigi akceleracija nepakistų.
Gravitacijos kontrolė būtų daug svarbesnė Žemėje. Metalai, keramika ir organiniai kristalai, sukurti žemos gravitacijos sąlygomis turi įvairių naudingų savybių. Pvz., lydiniai yra gerokai stipresni, nei paprastai, kadangi jie turi mažiau defektų, kuriuos sąlygoja traukos jėga metalui esant skystam.
Pasak mokslininkų, bandymai kosmose pareikalautų milžiniškų išlaidų, tačiau ateityje tai atsipirktų su kaupu.
