Ieškodami kovos su visuotiniu atšilimu ir jo padariniais būdų, mokslininkai ima svarstyti ypač novatoriškas, kone utopines idėjas. Kaip tik tokia yra mintis pridengti mūsų planetą nuo saulės panaudojant savotišką „skėtį“ kosmose.
„Havajuose daugelis žmonių naudojasi skėčiais, kad apsisaugotų nuo dieną svilinančių saulės spindulių. Štai ir aš pamaniau, ar negalėtume kažko panašaus padaryti su Žeme ir taip sumažinti dėl klimato kaitos artėjančios katastrofos grėsmę?“, – sako astronomas Istvanas Szapudi iš Havajų universiteto Astronomijos instituto.
Anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikis visuotiniam atšilimui aiškinamas tuo, kad minėtos dujos sulaiko saulės šviesą, todėl ji, užuot sugrįžusi į kosmosą, lieka susitelkusi aplinkui Žemę, ir taip provokuoja temperatūros kilimą.
Vis dėlto karštį skleidžia Saulė, o ne dujos, taigi, nuo Saulės reikia ir pradėti. Ši logika ir davė pagrindą minčiai, kad Žemei galėtų praversti šioks toks šešėlis, praneša space.com.
Astronomas I. Szapudi pats pasistengė pademonstruoti, kaip galėtų atrodyti Žemei skirtas „skėtis“ nuo Saulės. Jis turėtų būti ties Lagrangeʼo tašku L1, esančiu tarp Saulės ir Žemės, ir prisijunti prie šiuo metu ten esančių Saulės arba Saulės ir vėjo stebėsenos zondų, tokių kaip Saulės ir heliosferos observatorija (SOHO) bei „Advanced Composition Explorer“ (ACE).
Pakankamai didelis Saulės skydas galėtų efektyviai blokuoti apie 1,7 proc. Saulės spinduliuotės taško L1 zonoje, ir to galėtų pakakti, kad būtų išvengta katastrofiško Žemės temperatūros kilimo.
Tačiau bet koks skydas nuo Saulės yra milžiniškų iššūkių inžinerijos srityje objektas. Taško L1 zonoje jis būtų veikiamas tiek Saulės, tiek Žemės gravitacijos, be to, patirtų nuolatinį Saulės spinduliuotės poveikį.
Tam, kad skydas būtų patikimas, jis, visų pirma, turi būti labai sunkus – sveriantis milijonus tonų, – be to, pagamintas iš tokios medžiagos, kuri būtų pakankamai patvari, kad nesislankiotų ir neirtų. Taigi, mes paprasčiausiai nesugebėtume paleisti į orbitą tokios masyvios konstrukcijos.
Kaip teigia I. Szapudi, tokios problemos nebeliktų, jei didžiąją dalį skydui reikalingos medžiagos pavyktų gauti iš kosmoso, pavyzdžiui, panaudoti sugautą asteroidą ar net Mėnulio dulkes. Teoriškai ta medžiaga galėtų būti lyg atsvara, pritvirtinta prie daug mažesnio skydo, sveriančio tik kokius 35 tūkst. tonų.
Deja, kol kas net toks, gerokai mažesnis skydas būtų pernelyg sunkus, kad jį būtų galima iškelti raketa, bet atsižvelgiant į medžiagų tobulinimo pasiekimus, galbūt po keleto dešimtmečių toks projektas jau atrodys įgyvendinamas.
I. Szapudi projektas patenka į Saulės geoinžinerijos kategoriją, kuriai priskiriamos prieštaringai vertinamos idėjos, paremtos visuotinio atšilimo stabdymu fiziškai mažinant Žemę pasiekiančios Saulės šviesos kiekį.
Saulės geoinžinerijos sričiai priklauso ir tokios idėjos kaip aerozolio pumpavimas į atmosferą bei debesų koregavimas, kad šie kuo daugiau šviesos atspindėtų į kosmosą.
