Mokslininkų komanda iš Pekino universiteto Kinijoje atliko Žemės branduolio tyrimus, kurių metu analizavo duomenis, surinktus seisminių bangų prasiveržimų pro vidinį Žemės branduolį metu.
Stebėdami šių seisminių bangų pokyčius, mokslininkai tyrinėjo, kas vyksta vidiniuose Žemės sluoksniuose, esančiuose daug giliau, nei įmanoma pasiekti prietaisais, pavyzdžiui, gręžiant žemę.
Tyrimo metu seisminių bangų pokyčiai buvo stebimi analizuojant duomenis, surinktus nuo 1960-ųjų iki 2021 metų.
Šie duomenys parodė, kad tose branduolio dalyse, kuriose anksčiau buvo fiksuojami aiškūs sukimosi požymiai, apie 2009 metus staiga įvyko intriguojantys procesai – vidinis Žemės branduolio sukimasis trumpam sustojo.
Vis dėlto, ryškiausi pokyčiai pastebėti tyrinėjant seismines bangas, prasidėjusias praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje. Pasak mokslininkų, tai leidžia daryti prielaidą, kad ši pauzė yra maždaug kas septynis dešimtmečius vykstančių svyravimų dalis, kai vidinis branduolys palaipsniui ima suktis priešinga kryptimi. Bet kodėl taip yra?
Mokslininkai yra apskaičiavę, kad Žemės struktūrą iš esmės galima suskirstyti į keturis pagrindinius sluoksnius: tai – išorinė pluta, mantija (dažniausiai kieta), skysto metalo išorinis branduolys ir galiausiai vidinis branduolys iš geležies ir nikelio.
Kadangi vidinį branduolį nuo likusios kietos Žemės dalies skiria skystas išorinis branduolys, jis gali suktis skirtinga kryptimi ir skirtingu greičiu nei Žemės paviršius. Vidinio branduolio sukimasi lemia išoriniame branduolyje (iš skysto metalo) susidaręs magnetinis laukas ir mantijos gravitacinis poveikis.
Vis dėlto, teorijos apie vidinio branduolio sukimasi nėra vieningos. Anksčiau mokslininkai manė, kad vidinis geologinis planetos sluoksnis sukasi šiek tiek greičiau nei viršutinis, tačiau visa tai nėra taip paprasta.
Praėjusiais metais atlikti tyrimai leido daryti prielaidą, kad vidinio Žemės branduolio judėjimas yra kintantis, ir, priklausomai nuo ciklo, sukasi į vieną arba kitą pusę. Įdomu tai, kad tąsyk tyrimų metu buvo rasta neįprastų XX a. septintojo dešimtmečio pradžios duomenų apie Žemės branduolį ir seisminius pokyčius, – taip pat, kaip ir naujajame tyrime.
„Tyrimo rezultatai parodė, kad 1969-1971 metais vidinis branduolys lėtai judėjo kita kryptimi, per metus pasisukdamas bent dešimtadaliu laipsnio, palyginti su 1971-1974 metais fiksuota judėjimo kryptimi“, – teigė tyrimo bendraautoris, JAV Dornsife'o koledžo dekanas, prof. Johnas E. Vidale'as.
Ir nors tokie Žemės branduolio procesai gali pasirodyti per toli nuo mūsų, kad būtų reikšmingi mūsų kasdienybėje, mokslininkų teigimu, tokie šie reiškiniai, vis dėlto, paveikia gyvybę Žemės paviršiuje.
Žemės branduolys, ypač išorinis, daro įtaką planetos magnetiniam laukui. 1831 metais, kai mokslininkai pirmą kartą nustatė šiaurės magnetinio poliaus lokaciją (tašką, į kurį nukrypsta kompaso rodyklė), buvo paskelbta, kad tai – Kanados šiaurėje esanti Nunavuto autonominė teritorija. Netruko paaiškėti, kad šiaurės magnetinis polius turi tendenciją dreifuoti, nors paprastai labai toli nenuklysta. Visgi vėliau, nuo 1990 iki 2005 metų, magnetinio poliaus įveikiamas atstumas ėmė stebinti: iki tol rekordiniu laikytas ne daugiau kaip 15 kilometrų per metus greitis padidėjo iki 60 kilometrų per metus.
Taigi, nuo to karto, kai pirmą kartą moksliškai buvo užfiksuotas šiaurės magnetinis polius, jis nukeliavo apie 2250 km per viršutinius Šiaurės pusrutulio ruožus nuo Kanados link Sibiro.
Naujasis tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Geoscience“.
Šaltiniai:
