Labiausiai tikėtini ugnikalniai yra trys – Matės, Ozos ir Šapaš kalnai. Naujame tyrime grupė mokslininkų pateikia įrodymų, kad prie trijulės reikėtų pridėti ir ketvirtą, Idunos kalną. Šis pietų pusrutulio ugnikalnis pirmą kartą mokslininkų dėmesį patraukė prieš maždaug dešimtmetį, kai Venus Express zondo duomenyse pastebėta lavos tėkmių požymių.
Naujojo tyrimo autoriai apžvelgė šiuos ir kitus stebėjimų duomenis, modelių bei eksperimentų rezultatus. Veneros paviršiaus sąlygomis gryna lava greitai sudūla, tad lavos tėkmės negali būti senesnės nei 1000 metų amžiaus. Vėlesni stebėjimai parodė atmosferines anomalijas Idunos kalno apylinkėse – iš jų galima spręsti, kad iš kalno sklinda karštis. Aplink kalną atrasta ir plutos įskilimų, kurie greičiausiai yra jauni. Visi šie požymiai rodo, kad Idunos kalnas greičiausiai yra tiek vulkaniškai, tiek tektoniškai aktyvus. Venera neturi tektoninių plokščių, kaip Žemė, tačiau magmos telkinys negiliai po paviršiumi gali suplėšyti plutą.
Kol kas tai yra tik netiesioginiai įrodymai, kurie neleidžia vienareikšmiškai teigti Veneroje esant aktyvių ugnikalnių. Visgi tai, kad įrodymų randama vis daugiau, skatina galvoti ir apie dedikuotas misijas Veneros ugnikalniams tirti.
Šiuo metu rengiamos net trys naujos kosminės misijos į Venerą; jos daugiau skirtos atmosferos tyrimams, bet kol kas nėra galutinai nuspręsta, kokie instrumentai bus įtaisyti zonduose, taigi gali būti, kad ten bus parinkti ir labiau vulkanizmui skirti įrenginiai.
Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.