Migrenos yra ūmūs ir stiprūs galvos skausmai – kartais su „aura“, kuomet pacientų regimas vaizdas yra tarsi per užšalusį stiklą. Šie skausmai ištinka iki 20 proc. visos populiacijos.
Šią būklę, kuri moterims pasitaiko 3-4 kartus dažniau nei vyrams, apibūdina kaip neurologinį sutrikimą, kuomet neuronai (smegenų ląstelės) nenormaliai reaguoja į dirginimą.
Tiksli ligos priežastis yra nežinoma, tačiau manoma, kad svarbus veiksnys yra paveldimumas.
Bostono (JAV) Moterų ligoninės specialistas Markusas Schuerksas nusprendė atlikti genetinį eksperimentą ir atliko tarptautinį 23 230 moterų genomų patikrinimą. 5 122 iš tiriamųjų sirgo migrena.
Atliekant vadinamuosius viso genomo palyginimo tyrimus ieškoma bendrybių ir skirtumų tarp maždaug trijų milijardų bazinių molekulinių komponentų, sudarančių žmogaus genetinį kodą.
Tai buvo didžiausias migrenos genetines priežastis nagrinėjęs tyrimas, jo rezultatai publikuoti leidinyje „Nature Genetics“. Tyrimo metu trijuose genuose nustatytos variacijos, kurios migrena sergantiems pacientams pasitaiko dažniau.
Dvi variacijos, vadinamos PRDM16 ir TRPM8, yra specifinės migrenoms ir nėra susijusios su kitais galvos skausmais.
Be to, TRPM8 yra sietinas tik su moterų migrena. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad tas pats genas koduoja skausmo jutiklį ir vyrams, ir moterims.
Trečias įtariamas genas LRP1, kuriame galima variacija, dalyvauja išorinio pasaulio jutime ir cheminiuose smegenų keliuose.
„Migrena sergančio žmogaus smegenys skirtingai reaguoja į tam tikrus dirgiklius, jų nervų ląstelės tarpusavy „kalbasi“ skirtingai. Šiame bendravime dalyvauja daugybė neurotransmiterių ir manoma, kad kai kuriems jų tenka ypatingas vaidmuo migrenose. LRP1 turi įtakos šiems neurotransmiterių keliams, todėl gali moduliuoti nervinį atsaką, kuris skatina ar slopina migrenos priepuolius“, - aiškino M. Schuerksas.
Nenustatyta, kad kuris nors iš šių genų butų susijęs konkrečiai su migrenomis su auromis ar be jų.
„Šių genetinių variantų paveldimumas migrenos išsivystymo riziką keičia maždaug 10-15 procentų“, - sakė M. Schuerksas. Tokia genų įtaka tikriausiai nėra pakankamai didelė, kad juos galima būtų vertinti kaip diagnostinius žymeklius. Tačiau gautas rezultatas yra „pažanga gilinantis į migrenos biologiją“, - teigė mokslininkas.
