Mokslininkai nustatė, kad tapyti šedevrus Leonardui Da Vici padėjo regėjimo sutrikimas

Dailininkas, išradėjas ir eruditas Leonardo da Vinci, remiantis nauja teorija, buvo žvairas, o tai jam padėjo užfiksuoti Monos Lisos šypseną ir sukurti daugiau savo šedevrų, teigia tyrėjai.

London Sičio universiteto Optometrijos ir regos mokslų mokyklos specialistai, atlikę jo darbų analizę, renesanso kūrėjui diagnozavo žvairumą.

Žvairumas – regėjimo sutrikimas, kai akys nukrypusios nuo centro ir žvelgia skirtingomis kryptimis. Viena akis gali žvelgti tiesiai, o kita būti nukrypusi į išorę, vidų, žemyn arba į viršų. Yra teorija, esą žvairumas dailininkams netgi gali būti naudingas, nes padeda geriau susikoncentruoti į netoliese esančius paviršius. Skelbiama, kad žvairumą turėjo ne vienas garsus kūrėjas, pavyzdžiui, Rembrandt.

Išliko vos keli paties L. da Vinci atvaizdai, tad istorikams telieka tik spėlioti, kiek jo darbuose yra atvaizduota jo paties išvaizdos. Nepaisant to, kūrėjo rašytas tekstas „Codex Atlanticus“ teigia, kad kurdami menininkai negali pabėgti nuo savęs: „Siela veda tapytojo ranką ir verčia vaizduoti save, nes siela šventai įsitikinusi, kad tai geriausias būdas atspindėti žmogų“.

„Remiantis jų portretuose vaizduojama akių padėtimi, galima teigti, jog žvairumo bėdą turėjo ne vienas garsus menininkas, tarp kurių ir Rembrandtas Harmenszoonas van Rijnas, Albrechtas Düreris, Giovanni Francesco Barbieri, Edgaras Degas ir Pablo Picasso“, – teigia tyrimo autorius ir neuromokslininkas profesorius Christopheris Tyleris.

„Manoma, jog kai kurios žvairumo formos netgi padeda kūrybiniam darbui, suvaldydamos nepaklusnią akį, sukuriančią dviejų dimensijų monokulinį vaizdą, pasitarnaujantį piešiant ar tapant“, – paaiškina Ch. Tyleris.

Nors abejų akių susikoncentravimas į vieną objektą (stereoskopinis vaizdas) yra neatsiejama mūsų pasaulio suvokimo juslėmis dalis, toks gebėjimas kiek apsunkina trijų dimensijų vaizdų perkėlimą ant drobės ar popieriaus, nes abi akys objektus regi atitinkamai kiek pakrypusius į kairę ar į dešinę. Štai kaip tai veikia praktikoje: priešais nosį laikykite pirštą ir po vieną užmerkite akį – pirštas abiem atvejais atrodys kiek pasislinkęs į vieną ar į kitą pusę.

Jei viena akis žvairuoja, smegenys į antrą planą nustumia nefokusuojančios akies siunčiamus signalus, tad minėtasis efektas tampa neįmanomas – gaunamas kiek statiškesnis vaizdas.

Profesorius Ch. Tyleris ir jo komanda, atlikdami tyrimą, analizavo šešis L. da Vinci darbus, įvardijamus kaip jo portretai arba autoportretai, vaizduojamo asmens akių orientacijos aspektu. Tai buvo du piešiniai, du aliejiniais dažais tapyti dabar ir dvi skulptūros. Tarp jų – visame pasaulyje žinomas vadinamasis „Vitruvijaus žmogaus“ eskizas bei bronzinė Dovydo skulptūra (spėjama, kad vaizduojanti patį menininką jaunystėje) ir paveikslas „Pasaulio Išganytojas“.

Mokslininkai visais atvejais vertino akių padėtį, ir nustatė, jog visuose šešiuose darbuose matomas nestiprus vienos arba abejų akių nuokrypis į išorę (vidutiniškai –10,3 laipsnio). Neigiamas skaičius reiškia, jog L. da Vinci būtų galima diagnozuoti egzotropiją: tai žvairumo rūšis, kai viena ar abi akys nukrypsta į šonus. Profesorius Ch. Tyleris tvirtina, kad kūrėjo žvairumas nebuvo nuolatinė būklė: esą jis galėjo išryškėti tik atsipalaidavus ir susitelkus į vieną konkretų objektą.

„Mūsų gauti duomenys leidžia daryti prielaidą, jog Leonardo da Vinci turėjo kintančią egzotropiją, kuri jam padėjo kuriant persiorientuoti prie monokulinio vaizdo. Tai vienas iš paaiškinimų, kodėl jo darbuose net ir tolimi objektai tokie tikroviški“, – konstatuoja mokslininkas.