Liaudies išmintis byloja, kad diržu neauklėtas vaikas neužauga atsakingu žmogumi. Mokslas tai norėtų pakeisti taip – mušamas vaikas užauga žmogumi su potrauminio streso sindromu ir bendravimo problemomis. Fizinės bausmės ne tik žaloja vaikus, bet dar ir neveikia. Vaikai geriau dėl to nesielgia, o tiesiog ima vengti to, kas iš tikrųjų sukelia fizinį skausmą – bendravimo su tėvais. Nesvarbu, ar iškrėsi kokią šunybę – svarbu tik tai, ar apie tai sužinos tėvai. O kai nesužino, tai negali ne tik nubausti, bet ir paaiškinti, kodėl taip elgtis nedera. Vien vaiko nemušimas nereiškia, kad auklėjimas yra geras. Bet mušimas visada reiškia, kad auklėjimas yra prastas.
Naujas Harvardo universiteto tyrimas atskleidė, kad fizinės bausmės keičia vaikų smegenų struktūrą. Jie dažniau kenčia nuo nerimo, depresijos, elgesio problemų (!) ir kitų psichinės sveikatos sutrikimų.
Mokslininkai patyrinėjo 147 vaikų smegenis. 40 iš jų buvo bausti mušimu („pliaukštelėjimais“, kaip tai vadina mušantys tėvai), 107 fizinių bausmių nebuvo patyrę. Mokslininkai pasikalbėjo su šiais vaikais ir tada skenavo jų smegenis magnetinio rezonanso tomografu. Vaikams buvo rodomos įvairias emocijas demonstruojančių aktorių nuotraukos. Paaiškėjo, kad į baimės emociją fizines bausmes išgyvenę vaikai reaguoja panašiai kaip tie, kurie patyrė rimtą seksualinę ar fizinę prievartą. Mokslininkai teigia, kad tai – dar vienas įrodymas, kad fizinės bausmės yra prievarta.
Tai, kad mušti ir nemušti vaikai skirtingai reaguoja į skirtingas emocijas, mokslininkų nestebina. Fizines bausmes vaikystėje išgyvenę žmonės dažnai patys susiduria su emocinėmis problemomis. Jiems taip pat sunkiau suprasti kitų žmonių emocijas ir į jas įsijausti. Dažną jų kamuoja ir akivaizdūs potrauminio streso sindromo simptomai, kurie dažnai yra ignoruojami dėl vyraujančio įsivaizdavimo, kad vaikų baudimas pliaukštelėjimais ar rėkimu yra visiškai normalus.
