M. Martelli yra Bolonijos universiteto Italijoje profesorius, įgijęs klasikinių kalbų istorijos išsilavinimą. Jo susidomėjimą sukėlė 1970 m. Jack Lindsay knygoje pateikiamos užuominos apie turtingą alchemijos praeitį ir mitologiją.
Istorijos pamokos
„Tekste minimas labai įdomus pasakojimas apie alchemijos ištakas, kuriame teigiama, kad alchemijos praktika yra puolusių angelų apreiškimas, – pasakoja M. Martelli. – Buvo užsiminta, kad angelai atskleidė gamtos paslaptis moterims mainais už seksualines paslaugas, o apie tai niekada nebuvau girdėjęs.“
Alchemiją gaubia dvasingumo ir religijos šydas, o ji dažnai buvo atmetama kaip pseudomokslas, susijęs su iliuzinėmis pastangomis paversti netauriuosius metalus auksu.
Tačiau M. Martelli panūdo išsiaiškinti, ar čia neslypi kažkas daugiau.
Tai jam atvėrė naują kelią į mokslo istoriją ir paskatino pradėti ES finansuojamą projektą „AlchemEast“, kuriam jis ėmėsi vadovauti. Iniciatyva, pradėta 2017 m. gruodį, baigėsi šių metų balandį.
Per penkerius metus „AlchemEast“ tyrinėjo alchemiją nuo 1500 m. pr. Kr. iki mūsų eros pirmojo tūkstantmečio pradžios, sekdamas jos kelią nuo senovės Babilonijos per graikų-romėnų Egiptą iki ankstyvojo islamo laikotarpio ir stengėsi išsklaidyti tradicinį menkinamą požiūrį į alchemijos praktiką.
Pasak M. Martelli, senovės alchemija buvo susijusi ne tik su auksu, bet ir su daugybe metodų, kaip paveikti žaliavas ir išgauti dažytus metalus, dirbtinius brangakmenius, spalvotą stiklą ir tekstilę bei cheminius junginius.
„Žvelgiant į tai svarbu suprasti, kokį vaidmenį chemija ir alchemija, kurios, mano nuomone, iš esmės yra tie patys dalykai skirtingais laikotarpiais, vaidino praeityje formuojant šiuolaikinį mokslą“, – teigia jis.
Senoviniai eksperimentai
Be gilinimosi į senovinius tekstus ir cheminius receptus, jo komanda netgi bandė atkurti praeities praktiką laboratorijoje, kad įsigilintų, kaip rutuliojosi kai kurios idėjos.
Tyrėjai atkūrė dirbtinį auksinį rašalą, naudodami tokias sudedamąsias dalis kaip medus ir silicio dioksidas, taip pat eksperimentavo su vadinamaisiais dieviškaisiais vandenimis, kuriuos sudaro sieros turintys junginiai.
„Tai nuostabu: sidabras gali atrodyti visiškai kaip auksas – tiesiog sidabrinę monetą reikia kelioms sekundėms įmerkti į šiuos dieviškuosius vandenis, – pasakoja M. Martelli. – Tikrai galima suprasti, kodėl jie pradėjo tikėti, kad pasitelkus šį procesą galima pagaminti auksą.“
Kiti eksperimentai, susiję su gyvsidabrio gavyba iš cinoberio, padėjo suprasti, kodėl alchemijos tradicijoje gyvsidabris buvo laikomas bendra visų metalų sudedamąja dalimi.
M. Martelli planuoja gaminti kvepalus pagal senovės Mesopotamijos lentelėse užrašytus receptus. Jis tikisi, kad eksperimentavimas kitokiais būdais, nei naudojami šiandien, suteiks naujų perspektyvų ir netgi leis padaryti mokslinių atradimų.
Moterų pėdsakai
Tyrinėjimai, kuriuos per pastaruosius dešimtmečius atliko M. Martelli ir kiti mokslininkai, skatina iš naujo įvertinti tradicinį požiūrį į alchemiją – dabar į ją žiūrima kaip į rimtą šiuolaikinės chemijos pirmtakę.
Tuo pačiu metu aiškėja, kokį svarbų vaidmenį alchemijos praktikoje atliko moterys.
Moterys visame pasaulyje sudaro tik apie trečdalį mokslo tyrinėtojų, o kaip viena iš priežasčių pripažįstama matomų moterų pavyzdžių stoka.
„Atrodo, kad ankstyvaisiais alchemijos laikais moterys atliko svarbų vaidmenį, – teigia M. Martelli. – Jos ne tik užsiėmė praktine veikla, bet ir mitologijoje reiškėsi kaip deivės, pavyzdžiui, senovės Egipto gydymo ir magijos deivė Izidė, kuri, kaip teigiama, sutiko angelą, atskleidusį jai alchemijos paslaptis.“
Viena iš žymiausių ankstyvųjų praktikuojančių alchemikų buvo Marija Žydė, gyvenusi Aleksandrijoje maždaug I–III mūsų eros amžiuje, kuriai priskiriamas kelių rūšių cheminių aparatų išradimas.
Tarp jų yra ir jos vardu pavadinta karšto vandens vonia „bain-marie“, kurią šiandien dažnai naudoja virėjai.
Kaip atskleidžia kitas ES finansuojamas projektas WALCHEMY, per kurį buvo nagrinėjami XVI ir XVII a. Britanijoje moterų parašyti kūriniai, moterų dalyvavimas alchemijoje tęsėsi ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais.
Moterų raštai
Projekto idėjos autorius – dr. Sajed Chowdhury, ankstyvųjų naujųjų laikų anglų literatūros docentas Utrechto universitete Nyderlanduose, o ši mintis jam kilo rengiant daktaro disertaciją apie moterų rašymą Renesanso laikotarpiu nuo XIV iki XVII a.
„Pastebėjau, kad moterys rašytojos, kaip ir tuometiniai vyrai, dažniausiai rėmėsi alchemijos idėja, kuri iš tiesų buvo metalų, žolelių, mineralų ir augalų cheminės transformacijos amatas“, – aiškina S. Chowdhury.
Remdamasis pastaraisiais dešimtmečiais feminizmo tyrinėtojų iš naujo atrastais tekstais, pavyzdžiui, poezijos ir cheminių receptų knygomis, jis rado įrodymų, kad moterų veikla šioje srityje buvo dar labiau aktyvesnė, nei jis tikėjosi.
„Mane nustebino tai, kad alchemijos kalbą vartojo daugybė moterų“, – teigia S. Chowdhury.
Analizuodamas šiuos tekstus, jis atkūrė alchemijos istoriją ir įrodė, kad tai nebuvo vien tik vyrų sritis. Atskleisdamas, kad alchemijoje svarbiausią vaidmenį atliko įvairių sluoksnių moterys, jis padėjo papasakoti šių užmirštų balsų istoriją.
„Jos tuo užsiėmė nebūtinai dėl pinigų, tai galėjo būti atliekama kaip labdaringa sveikatos priežiūra ir krikščioniška veikla bendruomenėse, – aiškina S. Chowdhury. – Mokslo pastangos namų ūkyje apėmė ir vyrus, ir moteris.“
Vienas iš pavyzdžių – ledi Grace Mildmay, Anglijos didikės, kuri XVI a. antrojoje pusėje savo namuose ir Northamptonšyro vietovėje praktikavo medicininę ir dvasinę alchemiją, receptų knygos ir prozos meditacijos.
Šaltiniai rodo platesnę praktiką, kurioje dalyvavo ir moterys.
„Daugiausia išliko receptų knygų, kurios iš esmės yra instrukcijos, kaip tvarkyti namų ūkį, – pasakoja S. Chowdhury. – Jose minimas distiliavimas, fermentacija ir kalcinavimas – tai, ką mes apibūdintume kaip alchemines procedūras.“
Šie procesai apėmė vaistažoles, naudojamas vaistams, ploviklių gamybos ir žalvario valymo instrukcijas, taip pat kulinarines procedūras, pavyzdžiui, kaip išvalyti medų.
S. Chowdhury teigia, kad net Roberto Boyle‘io, anglų-airių gamtos filosofo, kurį daugelis laiko vienu iš „šiuolaikinės chemijos tėvų“, darbams, kaip manoma, įtakos turėjo jo vyresnioji sesuo ledi Ranelagh, kuri atliko eksperimentus namų ūkyje.
Svarbiausios asmenybės
Tyrinėjimų rezultatas – S Chowdhury parengtas mokslinis darbas „Moterys rašytojos ir alchemija ankstyvųjų laikų Didžiojoje Britanijoje“, kuris šiuo metu yra recenzuojamas.
Jame aptariami 12 moterų kūriniai, daugiausia dėmesio skiriant darbams, kurių autorės – dvaro muzikanto duktė Aemilia Lanyer Mildmay, respublikonė Lucy Hutchinson ir protestantų mistikė Jane Lead.
Šiuo metu S. Chowdhury planuoja toliau tyrinėti XVII a. vienuolynuose vykdytą mokslinę veiklą, siekdamas išsiaiškinti, kas vyko moterų aplinkoje.
„Mes žinome, kad moterys šiuose vienuolynuose praktikavo mediciną ir užsiėmė herbologija, tačiau vienuolynų archyvai iš esmės yra nepaliesti ir išsibarstę po visą Europą“, – teigia jis.
Šios srities tyrimai ne tik suteikia alchemijai daugiau svarbos, bet ir atskleidžia reikšmingą moterų vaidmenį pasaulio mokslo praeityje.
„Matome, kad alchemija dažniausiai užsiimdavo moterys, – tvirtina S. Chowdhury. – Jei norime geriau suprasti mokslo istoriją, turime atsižvelgti ir į moterų indėlį.“
Šiame straipsnyje minimus tyrimus finansavo ES Europos mokslinių tyrimų taryba (EMTT) ir programa „Marie Skłodowska-Curie veiksmai“ (MSCA).
Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas ES mokslinių tyrimų ir inovacijų žurnale „Horizon“.