J. Litt ypač padarė įspūdį tai, kad miesto sodai ne tik prisideda prie didesnio fizinio aktyvumo ar sveikesnės mitybos skatinimo, bet ir apskritai gerina savijautą. Juose žmonės užmezga naujų pažinčių ir geriau numalšina nerimą.
Darni veiksnių sąveika
„Atrodo, tarsi žmonės kartotų iš anksto parengtą tekstą, – sako J. Litt, Barselonos pasaulinės sveikatos instituto („ISGlobal“, Ispanija) vyresnioji mokslo darbuotoja. – Jie kas kartą pasakoja apie malonų jausmą, patiriamą suleidus rankas į žemę, taip pat apie atokvėpį nuo miesto gyvenimo.“
Ją domina, koks yra žmonių ryšys su kraštovaizdžiu ir ar toks ryšys gali padėti užkirsti kelią ligoms. Sodininkavimo miestuose sėkmė, kurią pastebėjo J. Litt, paskatino ją manyti, kad esama sąsajos tarp gamtos ir miesto gyventojų gerovės.
„Net ir labai urbanizuotoje tankiai užstatytoje aplinkoje jie girdi čiulbančius paukščius, junta skruostus ir plaukus glostantį vėją ir užplūstančią ramybę“, – sako ji.
J. Litt įsitikinusi, kad estetiniai, fiziniai ir socialiniai tokios veiklos aspektai padeda sustiprinti žmonių jusles, sužadinti emocijas ir pagerinti bendrą jų savijautą.
Ji pasiūlė patikrinti savo idėją dalyvaujant ES lėšomis finansuojamame mokslinių tyrimų projekte, siekdama išsiaiškinti, kaip veikla gamtoje gali padėti kovoti su dažna blogos sveikatos priežastimi, kurios paprastai nepastebi medikai ir kurią stigmatizuoja visuomenė, būtent su vienatve.
Projektas, pavadintas „Recetas“, turi būti vykdomas penkerius metus iki 2026 m. sausio. Iniciatyvoje, kuriai vadovauja „ISGlobal“, dalyvauja partneriai iš penkių ES šalių – Austrijos, Čekijos, Suomijos, Prancūzijos ir Ispanijos, taip pat JK, Australijos ir Ekvadoro atstovai.
Vienatvė yra labai Europoje paplitusi problema, nuo jos kenčia visų amžiaus grupių ir skirtingos kilmės žmonės. 2022 m. atlikto pirmojo ES masto tyrimo šia tema duomenimis, 13 proc. respondentų per pastarąsias keturias savaites didžiąją laiko dalį arba visą laiką jautėsi vieniši, o 35 proc. vieniši jautėsi bent retkarčiais.
Nors vienatvė kelia pavojų psichinei ir fizinei sveikatai, ši problema retai sprendžiama, kol neatsiranda žala, dėl kurios prireikia gydymo.
Grynas oras ir draugystės
Šešiuose miestuose – Barselonoje, Marselyje, Prahoje ir Helsinkyje (ES) bei Kuenkoje (Ekvadoras) ir Melburne (Australija) – mokslininkai suburia žmonių grupes, kurie kartu leidžia laiką gamtos kampeliuose.
Pasak J. Litt, dalyviai sveikatos priežiūros specialistų buvo įvertinti kaip vieniši ir buvo nusiųsti pas „Recetas“ mokslininkus.
Grupės, priklausomai nuo galimybių vietoje, pasirenka veiklą, pavyzdžiui, išvyką į parką ar botanikos sodą arba pasivaikščiojimą jūros pakrante ar paupiu.
Kartu siūlomas kursas, padedantis žmonėms pastebėti vienatvės požymius bei simptomus ir veiklos metu užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, kad sumažėtų vienišumo jausmas.
Kassavaitiniai užsiėmimai taip pat apima refleksijos etapą, kurio metu rašomas dienoraštis apie gamtoje praleistą laiką, užsiimama sąmoningais apmąstymais ar meditacija.
„Gamta padeda žmonėms atsiverti, – nurodo J. Litt, kuri taip pat dirba Kolorado universiteto Boulderyje Aplinkos studijų katedroje. – Net jei žmonės yra palyginti santūrūs, buvimas grupėje tikrai naudingas. Neįtikėtinai malonu sėdėti kompanijoje ir patirti, kaip buvimas kartu padeda žmonėms gyvenime jaustis mažiau vienišiems.“
Su tuo sutinka ir doktorantė iš Čekijos Blanka Novotná.
B. Novotná, dirbanti Prahos Karolio universiteto Ilgaamžiškumo ir ilgalaikės priežiūros kompetencijos centre, sako, kad projekto grupėje užsimezgusios draugystės bent vienam žmogui padėjo išgyventi sunkų laikotarpį.
Ji papasakojo, kad viena moteris prisijungė praėjus kelioms savaitėms po vyro mirties, tačiau buvo pernelyg paveikta emocijų, kad galėtų kalbėtis per pirmuosius susitikimus. Vėliau, pasivaikščiojimo po mišką metu, kitas netektį patyręs grupės narys moterį atsargiai patikino, kad laikas ir buvimas gamtoje padės įveikti sielvartą ir suteiks laukiamą paguodą.
Su kiekviena grupe dirba socialiniai darbuotojai, sveikatos priežiūros specialistai, teritorijų planavimo specialistai ir biologai, kurių dėmesys daugiausia sutelktas į gamtos poveikį psichikos sveikatai.
Pirmąsias devynias savaites vienas iš ekspertų taip pat vadovauja grupei, vėliau grupė turi užsiimti veikla savarankiškai, remdamasi užmegztais draugiškais santykiais.
Žalieji maršrutai
Airijos Meinuto universitete dirbantis aplinkos psichologas dr. Tadhgas MacIntyre’as nurodo, kad COVID-19 pandemija ir dėl jos plačiai taikytos izoliavimo priemonės padėjo geriau suprasti, dėl kokių priežasčių žmonės būna žaliosiose zonose ir kuo jiems jos naudingos.
Jis teigia, kad motyvai paprastai yra socialinė sąveika ir psichinė savijauta, o ne fizinė veikla.
„Žmonės pradėjo suprasti, kad iš tikrųjų ten galima susitikti su kaimynais, draugais ir šeimos nariais arba tiesiog pasėdėti po medžiu, mėgautis buvimu gamtoje ir pajusti jos gydomąją galią“, – sako T. MacIntyre’as.
Jis vadovauja kitam ES lėšomis finansuojamam projektui, skirtam ištirti, kaip gamta gali teigiamai prisidėti prie žmonių sveikatos. Projektas, pavadintas „Go Green Routes“, buvo pradėtas vykdyti per patį pandemijos įkarštį 2020 m. rugsėjį ir turi būti įgyvendinamas iki 2024 m. rugpjūčio.
Šešių miestų – Burgaso (Bulgarija, Juodosios jūros pakrantė), Limeriko (Airija), Lahčio (Suomija), Talino (Estijos sostinė), Umeo (Švedija) ir Versalio (šalia Prancūzijos sostinės Paryžiaus) – mokslininkai kuria arba atnaujina parkus ir žaliąsias zonas.
Per Limeriko priemiestį buvo nutiestas 1,2 kilometro ilgio takas. Vietos gyventojas dr. Markas Lyonsas, Limeriko universitete skaitantis paskaitas ištvermės ir fizinės būklės gerinimo temomis, naujuoju taku vaikšto ir bėgioja, o jo vaikai važinėjasi dviračiais ir motoroleriais.
„Pasirodė, kad tai labai reikalingas takas iki vietinių mokyklų, kuriuo žmonės atokiau nuo intensyvaus eismo gatvių gali eiti pėsčiomis ir važiuoti dviračiu, – sako M. Lyons. – Dviratininkai, ėjikai ir bėgikai gali saugiai šiuo taku naudotis. Juo naudojasi labai daug gyventojų ir tai smagu matyti.“
Bendruomenės įtraukimas yra svarbus projekto aspektas. Vietiniai gyventojai dalijasi su miesto valdžia projektavimo idėjomis ir padeda kurti zonas.
Į projektus įtraukta praktinė veikla gamtinėje aplinkoje, įskaitant vaikų žaidimų aikštelių įrengimą naudojant natūralias medžiagas, tokias kaip rąstines kaladėles laipiojimo pratimams ir medžio drožlių užpildus.
Sėkmingas ciklas
Pasak T. MacIntyre’o, gamtoje praleistas laikas naudingas ne tik žmonių psichinei ir fizinei sveikatai, bet ir aplinkai.
Jo manymu, kuo daugiau žmonių reguliariai būna gamtoje, tuo labiau jie ja rūpinasi ir yra labiau linkę keisti gyvenimo būdą, kad sumažintų savo veiklos poveikį aplinkai.
Prieš tapdamas aplinkos psichologu, T. MacIntyre’as dirbo sporto psichologu su profesionaliais sportininkais. Šioje srityje aktyvus ar pasyvus buvimas gamtoje laikomas svarbiu streso mažinimo aspektu.
T. MacIntyre’as taip pat dalyvavo atliekant mokslinį tyrimą, kuris parodė, kad dėl sumažėjusių medžiais apsodintų plotų ir aukšto triukšmo lygio miestuose gyventojai gali jausti didesnį stresą.
Lahtyje vykdant projektą „Go Green Routes“ miške prie medicinos centro buvo įrengtas pėsčiųjų takas, kad darbuotojai, pacientai ir lankytojai galėtų mėgautis gamta.
Lentiniu taku žmonės gali eiti per per mišką, kur yra erdvės apmąstymams, poilsio ir bendravimo zonos.
Tai primena japonų „miško maudynių“ idėją, kai miško vaizdai, garsai ir kvapai padeda atsipalaiduoti.
„Įtraukiant piliečius į įvairias „Go Green Routes“ projekte apibūdintas veiklas bus galima daryti teigiamą poveikį jų sveikatai ir ilgainiui prisidėti prie aplinkos išsaugojimo“, – teigia T. MacIntyre’as.
Šiame straipsnyje minėti tyrimai buvo finansuoti ES lėšomis. Apklaustų asmenų nuomonė nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.
Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas ES mokslinių tyrimų ir inovacijų žurnale „Horizon“.
