Vaizdo įrašas pavadinimu – „Tolimoji Visatos ateitis“ (ang. „The Far Future of the Universe“) prasideda postulavimu, kad dauguma šiuo metu Žemėje gyvenančių žmonių po 100 metų jau nebebus gyvi.
Per 100 000 metų Žemės pozicija Paukščių tako galaktikoje pasikeis tokiu mastu, jog žvaigždynų vaizdas naktiniame danguje atrodys visiškai kitaip. Tuo tarpu, per ateinančius 500 000 metų galime tikėtis, kad į Žemę trenksis pakankamai didelis asteroidas, jog nulemtų esminius mūsų klimato pokyčius.
Pagal J. Hansoną, po 600 milijonų metų fotosintezė taps neįmanoma, nes Žemės plutoje bus susikaupę per daug anglies dvideginio. O po milijardo metų visa daugialąstė gyvybė, įskaitant ir mus, bus išnykusi, nes saulė įkaitins mūsų vandenynus ir suardys visą žalumą.
Prireiks net keturių milijardų metų, kad Paukščių takas susijungtų su Andromedos galaktika. Nors masinių žvaigždžių susidūrimų nesitikima. Prognozuojama, kad viena kitą sunaikinti gali tik šešios iš trilijono žvaigždžių.
Po 7,9 milijardų metų Saulės dujų atsargos bus išsieikvotos ir prasidės plėtimasis. Nors kardinalūs pokyčiai visoje Visatoje pradės vykti tik maždaug po 150 mlrd. metų. Kadangi ji taip pat plečiasi, nuo Žemės paviršiaus nebesimatys nei vienos galaktikos ar žvaigždės. Žinoma, jeigu mūsų planetos „vaiduoklis“ vis dar sukiosis panašioje pozicijoje.
Prabėgus trilijonui metų pasibaigs laikai, kuomet žvaigždės galėdavo susiformuoti, o po 110 trilijonų metų visi kosmoso šviesuliai bus išnaudoję savo energiją ir, užuot švietę, neryškiai kibirkščiuos. „Šioje vietoje dangus užtemsta“ – komentuoja simuliacijos autorius J. Hanson.
Vienas kvadrilijonas metų nuo dabar ir Žemės nuolaužos bei visi kiti kūnai bus įtraukti į susidariusias juodąsias nykštukes, o kas liks, išsitampys tiek, kad to pavadinti „materija“ bus nebeįmanoma. Visata iš esmės liks tuščia.
Žinoma, tai tik viena iš begalybės pabaigos teorijų. Bet kuriuo atveju, mūsų Žemės gyvybė bus jau seniai išnykusi dar prieš Visatai netgi pradedant pamažu eiti link pabaigos.
