antspaudavimo istorija siekia senus laikus, o spausdinimo rašalas ir guma yra palyginti naujas šio proceso išradimas. Šiandien vaškiniai ar lako antspaudai – dažniausiai naudojami dekoratyviniais tikslais, tačiau tūkstantmečius jie buvo labai svarbūs tikrinant susirašinėjimo ir oficialių dokumentų, gaminių autentiškumą, patikimumą, tikrumą. Žmogus nuo seno dažniau mąsto vaizdiniais, antspaudo ženklas buvo įtaigus „parašas“, kurį galėjo perskaityti kiekvienas.
Spaudas (lot. anulus, typarium, vok. die Matrize, der Stempel, das Typar, lenk. Tłok ir kt.) – tai įrankis antspaudui spausti. Buityje spaudas dažnai vadintas tuo pačiu terminu kaip ir antspaudas, tačiau šios sutapatintos sąvokos turi skirtingus aprašus ir atlieka skirtingas funkcijas. Spaudas nuo antspaudo skiriasi medžiaga, saugojimu.
Spaudą saugo dokumentą išdavusi institucija, o antspaudą – įprastai, dokumento gavėjas. Prie spaudų priskiriami ir žiedai, kurių plačioji dalis ar akis, išraižius ženklus, simbolius, monogramas ar herbus, naudota dokumentams ženklinti. Tokie žiedai vadinami signetai (iš lotynų kalbos signum – ženklas).
Ženkliniai žiedai–signetai, leidžiantys lengvai dėvėti žmogui antspaudą ant rankos kaip papuošalą, išpopuliarėjo viduramžiais, kai vaškinis antspaudas tapo įprastas. Garsiausias šiandien naudojamas antspaudo žiedas yra vadinamasis „Žvejo žiedas“, svarbi popiežiaus iškilmingų regalijų dalis.
Pagal tradiciją, kuri buvo praktikuojama, veikiausiai, nuo XIII amžiaus, kiekvienam naujam pontifikui buvo užsakomas ir gaminamas naujas žiedas, kurio vaizdinyje – savininko vardas ir tradicinis apaštalo šv. Petro, žvejo, atvaizdas. Taip pat signetais dažnai vadinami ir nedideli spaudai, turintys ovalų, daugiabriaunį arba kitų formų padą.
Lietuvos aktuose galima rasti daug įrašų, apie spaudo ir signeto tapatinimą. Juos vertinant, svarbu išsiaiškinti medžiagą, spaudų formą ir sudėtines dalis, įrašus, gamybos būdus, spaudų ir signetų meistrus, kainas, atsiradimo laiką ir kitus dalykus. Tačiau į visus klausimus atsakyti sunku, nes trūksta išsamių duomenų.
Daug senųjų spaudų dingo įvairių karų metais, tad šiuo atveju galima kalbėti tik apie bendrąsias jų tendencijas, medžiagas, išlikusius eksponatus.
Vidurio Europoje spaudai, skirti vaško antspaudams spausti, buvo gaminami iš įvairių kietų medžiagų: krištolo, bronzos, žalvario, plieno, geležies, įvairių mineralų, aukso ir sidabro, rečiau kaulo, kieto medžio ir kitų, mažiau patvarių medžiagų.
Spaudų medžiaga dažnai priklausė nuo to, iš kokios medžiagos buvo antspaudas. Dažniausiai aptinkami spaudai yra bronzos ir žalvario, jie naudoti jau XII amžiuje. Sidabriniai spaudai dažniau buvo gaminami XIV–XV a. Tačiau pagaminti sidabrinį spaudą vien dėl savikainos galėjo ne kiekvienas norintis. Dažniausiai tiek spaudų skaičių, tiek jų medžiagas lėmė savininko socialinė padėtis visuomenėje.
Lietuvoje sidabriniai spaudai minimi nuo XV amžiaus. Bažnyčių, cechų, privačių asmenų sidabriniai spaudai, auksiniai ir sidabriniai signetai minimi turto inventoriuose, testamentuose, teismų aktuose, vienas kitas saugomas Lietuvos ir kaimyninių kraštų muziejuose. Rečiau spaudams naudoti minkštesni metalai: varis, alavas, švinas.
Signetai dažniausiai buvo gaminami iš aukso, sidabro, žalvario, o jų akyse įtaisyti herbiniai ženklai – iš safyro, rubino, onikso, karneolio, chalcedono, krištolo ir kitų pusbrangių akmenų.
Lietuvoje, išskyrus auksinius spaudus, buvo naudojami visi išvardyti metalai, įvairūs pusbrangiai akmenys ir vietos žaliava – gintaras. Spaudų forma kito palaipsniui. Ji priklausė nuo laiko, antspaudo dydžio ir antspaudavimo būdo. Viduramžiais spaudai priminė 2-10 mm storio metalinę plokštelę su išraižyta legenda, herbu ar simboliu.
Tokia plokštelė, kurią galima vadinti spaudo padu, kitoje pusėje turėjo ąselę grandinėlei kabinti. XIII a. vietoj ąselės atsirado medinė rankenėlė, dar vadinama – pavalkėliu su ąsele grandinei, taip spaudų forma kito iki tol naudotų žiedų. Laikui bėgant žiedo akis – spaudas didėjo, o žiedas mažėjo, virto ąsele, vėliau įvairių formų rankenėle, pritvirtinta vyriu.
Pradėjus naudoti popierių, įspausti didelį spaudą su maža ąsele arba rankenėle per popierių į vašką pasidarė sudėtinga, todėl ąseles pakeitė masyvios medinės rankenos arba patys spaudai buvo padaryti iš ilgo metalinio strypo, kartais siekiančio 10 ar daugiau centimetrų.
Mažesni spaudai XV a. dažnai buvo figūriniai, turėjo puošnias ir sudėtingas rankenas, vaizduojančias žmones, žvėris, bokštus, kryžius ir panašiai.
Visi spaudai yra sudaryti iš kelių dalių: spaudo pado ir jo viršuje pritvirtinamų ąselių, rankenėlių, vėliau – spaudo rankenų. Pastarosios dar turėjo smailėjančias strypo ar cilindro formos įmovas, kartais vadinamas sostu.
Į cilindrinę įmovą įstatoma spaudo rankenos apačia, o jei naudojamas strypas, jis įkalamas į rankeną, kurios apačia, kad nesuskiltų, sutvirtinama metalinių žiedu. Medinės spaudų rankenos, dažniausiai buvo ištekinamos, rečiau išdrožiamos ir paprastai turėdavo platesnį viršų, kad būtų lengviau atspausti antspaudą.
Įrašai ir ženklai buvo rašomi spaudo pado briaunoje, ant spaudo įmovos arba ant rankenos. Paprastai įrašai ir ženklai nurodė spaudo metus, meistrų pavardes, inicialus ir kitus dalykus. Spaudus gamindavo keli specialistai. Spaudo projektą paruošdavo dailininkas, po to kitas meistras gamindavo spaudą.
Labiausiai buvo paplitę du spaudų gamybos būdai – liejimas ir raižymas. Liejant spaudą iš pradžių pagal antspaudo piešinį buvo padaromas vaškinis arba buksmedžio antspaudo modelis, pagal kurį iš gipso nuliejama negatyvinė antspaudo forma. Forma įspaudžiama į modeliavimui paruoštą molį. Kai molis visai išdžiūsta išliejamas metalinis spaudo padas.
Jis šlifuojamas, specialiais įrankiais pataisomi smulkūs spaudo elementai. Vėliau prie pado pritvirtinamas spaudo sostas – dažniausiais cilindrinės formos profiliuota spaudo rankenos įmova, į kurią įstatoma rankena. Kitas spaudo gamybos būdas visai skyrėsi nuo liejimo tai – raižymas.
Dailininko nupiešto antspaudo negatyvinis atvaizdas buvo išraižomas tiesiog metalinėje nušlifuotoje plokštelėje. Be klaidų, teisingai išraižyti spaudą su visomis smulkmenomis, galėjo tik geriausi specialistai, meistrai, labai atidūs ir kvalifikuoti graveriai.
Nors spaudai buvo raižomi jau ankstyvaisiais viduramžiais, tarp meistrų labiau paplito paprastesnis būdas – modeliavimas ir liejimas. Spaudų raižybos amatas labiausiai suklestėjo XIV–XV a., kai dokumentas tapo kasdieniniu visų visuomenės luomų palydovu.
Svarbiausias spaudų gamybos centras viduramžiais buvo Paryžius, kuriame auksakaliai ir raižytojai pagal užsakymus dirbo net kitų kraštų valdovams, bažnyčiai, miestams. Vėliau atsirado ir Europoje išgarsėjo italų, vokiečių, bei kitų kraštų meistrai. Lietuvoje spaudus taip pat dažniausiai gamindavo auksakaliai ir juvelyrai, kurie didesniuose miestuose jungdavosi į brolijas bei cechus. Atsiradus dokumentų patvirtinimui antspaudais, drauge atėjo ir klastojimas.
Jau viduramžiais įvesta griežta apsauga, didelės bausmės už spaudo praradimą. Palaipsniui atsirado spaudų ir signetų paveldėjimas ir naikinimas. Pastarasis labiausiai paplito tarp kilmingųjų, nors naikinti ir teisinių institucijų spaudai.
Paprastai tai buvo daroma bažnyčioje, per valdovų, kilmingų asmenų laidotuves, ypatingai tada, kai mirdavo paskutinis dinastijos arba šeimos vyriškos giminės atstovas. Iškilmingiausiai buvo naikinami valdovų spaudai. Spaudo daužymas buvo lyg gedulo mišių ceremonijos dalis. Sudaužytus spaudus įdėdavo į mirusiojo karstą, atiduodavo į archyvą arba perdarydavo.
Lietuvoje šis paprotys buvo plačiai paplitęs tarp bajorų ir jeigu spaudas dėl kažkokių priežasčių buvo nesunaikintas, giminė tuoj pat pranešdavo teismams, užkertant kelią nesąžiningam pasinaudojimui. Spaudai, patekę į pašalinių asmenų rankas, galėjo padaryti daug žalos jų teisėtam savininkui ar jo artimiesiems. Spaudo paveldėjimas taip pat buvo paplitęs tarp bajorų. Dažniausiai iš taurios medžiagos pagamintą spaudą ar signetą po tėvo mirties paveldėdavo vyriausias sūnus, vėliau – kiti palikuonys.
Spaudus paveldėdavo ir mažiau pasiturintys asmenys, nes jiems spaudų gaminimas buvo brangus, antspauduojant dokumentus pakakdavo nurodyti, kad prispaudžiamas velionio tėvo antspaudas.
Tačiau valdovams ir kitiems valstybės pareigūnams paveldėtus spaudus tekdavo perdirbti, perraižyti legendas taip pratęsiant istorijos giją. Taigi, tiek viduramžiais, tiek dabar spaudai, pagaminti iš tauriųjų metalų, kitų medžiagų ir naudoti kelis šimtus metų, buvo ir yra istorinės vertybės, tai prabangus tapatybės ženklinimo pėdsakas istorijoje.
Šaltiniai:
1. Rimša, E., 1999. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai. Vilnius. 32-43 p.
Lietuvos istorijos institutas, 2007. Lietuvos istorijos metraštis I. 91 p.
2. Ragauskienė R., Keletas faktų apie spaudą XVI a. LDK bajoro gyvenime (pagal Lietuos Metrikos medžiagą) // Lietuvos DidžiosiosKunigaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Avižoniui – 90, Vilnius, 2001, p. 12–23.
3. Ragauskienė R., Dingę istorijoje. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės privatūs archyvai, Vilnius, 2015.
