Rečiau žūklauti išsirengiantieji turėtų pasidomėti, kokiuose telkiniuose jie gali žvejoti, nes ne savo noru gali tapti brakonieriais.
„Žvejai kartais susiduria su kurioziškais atvejais, – neslepia pakaunėje gyvenantis mėgėjiškos žvejybos entuziastas Leonas Žalys. – Kai kurių rajonų savivaldybės atskirų upių atkarpas yra išnuomojusios vietos žvejų draugijoms. Pavyzdžiui, Nemune, kuris teka per Šakių rajoną, leidžiama žvejoti tik tiems žvejams, kurie turi įsigiję šio rajono žvejų draugijos leidimą“.
L.Žalio įsitikinimu, pagal bendrąsias Mėgėjiškos žūklės taisykles Lietuvos upės neišnuomojamos, todėl jose turėtų galioti vadinamieji respublikiniai leidimai, suteikiantys teisę žvejoti visuose valstybės neišnuomotuose vandens telkiniuose.
Tačiau Nemuno atkarpas yra išnuomojusi ne tik Šakių rajono, bet ir Jurbarko bei Kauno rajonų savivaldybės. Iš maždaug 3 tūkst. valstybei priklausančių vandens telkinių, neišnuomotų yra apie 2 tūkstančius.
Reikia atskirų leidimų
Kauno žvejų draugijoje „Valstiečių laikraštis“ pasitikslino, ar įsigijus respublikinį leidimą iš tiesų negalima žvejoti Nemune arba Nevėžyje. Respublikinis leidimas kainuoja 15 Lt.
„Toks Aplinkos ministerijos leidimas bent jau pas mus negalioja: jūs negalėsite žvejoti nei Nemune, nei Nevėžyje, nei Neryje. Jų atkarpos išnuomotos mūsų draugijai“, – atkirto Kauno žvejų draugijos pirmininkas Vytautas Ignatavičius.
Leidimai atskirai kiekvienai upei kainuotų 12 Lt. Jei žvejys nuspręstų įsigyti leidimus žvejoti visose trijose upėse, jo piniginė per metus paplonėtų 36 Lt.
L.Žalys stebisi, kodėl iki šiol Lietuvos žvejų draugija neapskundė teismams savivaldybių sprendimų, išnuomojančių upes. Vietos savivaldos sprendimai esą prieštarauja Aplinkos ministerijos patvirtintoms Mėgėjiškos žūklės taisyklėms.
Kelių dešimtmečių žūklavimo patirtį turintis L.Žalys įtaria, kad tylėdama Lietuvos žvejų mėgėjų draugija vietos draugijoms leidžia pasipinigauti.
Draugija papildo savo biudžetą
Kasmet Kauno žvejų draugija išduoda iki 1500 leidimų, tarp žvejų keliančių daug diskusijų. Taigi kad savo biudžetą draugija kasmet papildo apie 18 tūkst. litų.
„Upėse mes atkuriame žuvų populiacijas, o už įžuvinimą negauname jokių kompensacijų“, – sakė V.Ignatavičius. Tačiau jis nesugebėjo paaiškinti, kaip atskirtų draugijos žuvis, nuo tų, kurios upėse atsirado natūraliai. Juolab nuo tų, kurios atplaukė iš kitų rajonų, kuriuose nėra išnuomotų upių atkarpų.
„Mes neženkliname žuvų, bet vien praėjusią savaitę po 50 tūkst. lervučių išpylėme į Nerį ir Nevėžį, o dar 100 tūkst. – į Nemuną“, – sakė V.Ignatavičius.
Jo žodžiais tariant, kasmet į vandenį supilama 12-20 tūkst. litų.
Kauno žvejų draugijos pirmininkas neįžvelgia problemos susidariusioje situacijoje. Neseniai bendro leidimo klausimus esą aptarė Lietuvos žvejų draugijos taryba. Prieita prie išvados, kad 200 litų kainuojantis dokumentas būtų per brangus žvejams mėgėjams.
Pagalbą siūlė „Tiketa“
Žvejai, nepasirūpinę leidimų vietos draugijoje, gali būti ne tik apšaukti brakonieriais, bet ir netekti sugautos žuvies, meškerių ir žūklės įrankių.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Egidijus Bukelskis apgailestauja dėl kylančių rūpesčių žvejams.
„Būtų puiku jei leidimus žvejai galėtų nusipirkti internetu, taip, kaip siūlė „Tiketa“, – sakė E.Bukelskis. – Pernai Aplinkos ministerija žadėjo, kad per du mėnesius tokią sistemą sukurs, bet jos iki šiol nėra“.
Sistema žvejui leistų nusipirkti leidimą į pageidautiną vandens telkinį. Juolab kad kilę teisės aktų prieštaravimai jau gausiai aptariami ir internete. Forumuose žvejai siūlo įtvirtinti bendrą respublikinį leidimą, leidžiantį žvejoti ir upėse.
Rinkliavų gali padaugėti
Kauno žvejų draugijos vadovas V.Ignatavičius priminė, kad liepą įsigalios naujos redakcijos Mėgėjiškos žūklės įstatymas. Jame numatyta daugiau rinkliavų, kuriomis bus apmokestinami žvejai.
Pasak V.Ignatavičiaus, žodį „upės“ pakeis kita sąvoka – „žūklės plotai“. Draugijoms greičiausiai bus numatytas ir kompensavimo už įžuvintus vandens telkinius mechanizmas.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas E.Bukelskis įsitikinęs, kad nusistovėjusios tvarkos nedelsiant nereikėtų keisti. „Dabar yra taip, kaip yra, nes nuomos sutartis su draugijomis gali nutraukti tik teismas, o kištis į rajonų veiklą mes negalime, – akcentavo E.Bukelskis. – Be to, jeigu leidimais būtų prekiaujama centralizuotai, kam tada atitektų lėšos?“
Pašnekovas įsitikinęs, kad 20 litų per metus nėra dideli pinigai, nes, pavyzdžiui, jis vien šiais metais žūklės reikmenims išleido apie 400 litų.
