Kūlgrindos, medgrindos, žemgrindos. Lietuva jų gausa išsiskiria visoje Europoje. Praėjusiame amžiuje mūsų valstybėje buvo skaičiuojama per 60 šių mistinių paveldo paminklų. Didžiausia koncentracija – Vakarų Lietuvoje.
Tačiau sovietmečiu prariedėjęs melioracijos volas sunaikino ir slėpiningąsias kūlgrindas, kurių dabar galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Pradingę žmonės
Yra žinomi įvairūs pasakojimai apie baltų genčių žemėse nutiestus nematomus, tik vietiniams žinomus slaptus kelius po vandeniu: pelkėse, atvirose šlapynėse ar apyežeriuose.
Legendų šleifas nusidriekia į viduramžius, kovų su Vokiečių ordinu laikus, kai priešo kariuomenės savo didžiai nuostabai rasdavusios visiškai tuščias pilis.
Regis, tai buvę neįmanoma, nes visi atsitraukimo keliai – užkirsti, ir pilėnai būtų patekę į užpuolikų spąstus. Bet žmonės – išgaravę, kaip dūmas...
Pagoniški burtai! Taip gimdavo baimę sėję mitai.
Realiai pragmatiniais sumetimais (sąmoningas atsitraukimas užleidžiant mažiau strateginę pilį ir sustiprinant svarbesnės įgulą, nelygių jėgų įvertinimas ir pan.) žmonės būdavę pasitraukę tais slaptais, nematomais, po vandeniu pelkėse išgrįstais keliais.
Žvelgiant archeologiškai, Lietuvoje tokių kelių būta trijų rūšių: tai kūlgrindos, medgrindos ir žemgrindos. Daugiausiai – kūlgrindų, kurių pavadinimas – labai aiškus: tai kūliais (žemaičių tarme ir kuršių kalba reiškia akmenis) išgrįstas grindinys.
Medžiais grįsti grindiniai – medgrindos (yra Kernavėje, prie Šiaulių), o žemgrindos – takai, daryti iš rąstų, akmenų ir žemių (buvo Varnupių, Piliakalnio kaimuose Marijampolės r. ir kitur).
Šio tipo archeologinių paminklų išlikę mažiausiai, vos keletas, ir nė vieno nėra Vakarų Lietuvoje. Pastarasis regionas – kūlgrindų karalystė.
Jų tiesimas buvo priskirtas mitinėms būtybėms bei vėlyvesniems istoriniams įvykiams, susijusiems su švedų ir prancūzų ekspansijomis.
Kaip neatsiejama senovės Lietuvos kelių dalis ir patikimas apsaugos įrenginys, kūlgrindos anksti pakliuvo į rašytinius šaltinius“, – turėdamas omenyje XIV a. kryžiuočių kelių aprašymus (vok. Wegeberichte) yra rašęs archeologas Zenonas Baubonis.
Dabartiniai mokslininkai Lietuvoje buvusias ir išlikusias kūlgrindas skirsto į 3 pločio grupes. Nuo 0,6 m iki 1,5 m pločio – skirtos eiti pėsčiomis arba vienam raiteliui prajoti; nuo 2 m iki 3 m – pravažiuoti vežimu, prasilenkti dviem raiteliams; nuo 4 m iki 6 m – dviem vežimams prasilenkti.
Jos gali būti tiesios, daryti posūkį, vingius arba net rangytis kaip gyvatė. Nežinant tikslaus tako, žengus žingsnį į šoną ar pasukus vežimą bloga kryptimi laukia pelkė su akivarais, kurie įsiurbia ir nepalieka vilčių išsigelbėti.
Buvę ir ritualinių kūlgrindų, susijusių su pagoniškomis apeigomis, ir šie slapti, povandeniniai keliai dažniausiai randami šalia alkviečių.
Kaip jas darė?
Vienas mįslingiausių ir įdomiausių epizodų – tai kūlgrindų tiesimo technologijos. Apie jas bene išsamiausiai rašė archeologas Liudvikas Kšivickis (1859-1941).
Jis – vienas iš nedaugelio, labai aktyviai domėjęsis kūlgrindomis ir net jas kasinėjęs.
Būtent L. Kšivickio 1903 m. vykusi ir vėliau emocingai aprašyta kelionė po Sietuvos kūlgrindų tinklą (Šilalės r.) atskleidė nemažai žilos senovės hidrotechninio paveldo gamybos subtilybių.
Archeologo teigimu, kūlgrindų tiesimas buvęs pragariškai sudėtingu ir precizišku darbu. Manoma, kad dirbama būdavę etapais kiaurus metus. Vienas jų – žiemą, kai vandens telkiniai pasidengia ledu.
„Atvežė akmenų, suėjo ant ledo ir, iškirsdami jį leido juos (akmenis) į vandenį“, – 1928 m. leidinyje „Žemaičių senovė“ rašė jis. Procesas būdavo kartojamas po metų, dvejų, kol kūlgrinda tapdavo stabili ir norimo pločio, ilgio.
Prieš gramzdinant akmenis reikėdavę šiltuoju metų laiku paruošti pagrindą. L. Kšivickis buvo atkasęs keletą Sietuvos kūlgrindų tinklo fragmentų.
„Atrasdavau maždaug 8 colių (21,6 cm) storumo pelkių plutą. Pačioje apačioje guli dvi eilės akmenų, ant jų eilė smėlio ir pušiniai poliai išilgai kelio pašonėmis, o ant jo dar sugrįsta eilė skersinių.
Poliai jau visai supuvę. Grendinio storumo yra apie 14 colių (37,8 cm), o platumo – 4,5 uolektys (292 cm), vadinasi, du vežimai prasilenkti negalėtų“, – svarstė jis.
Kūlgrindos pagrindui buvo naudojami ir kelmai, rąstigaliai, šakos.
„Nustebau pamatęs, kad kelias eina ne skersai pelkių nuo aukštumos aukštumon, bet išilgai pačia žemąja vieta, lyg vengdamas aukštesniųjų, ne tiesia linija, bet laužyta.
Taikos metu, gali būti, bus stovėjusios gairės ir rodžiusios kelio kryptį. Sunkių sunkiausia suprasti, kam statytojai taip varginosi, tiesdami kelią ne tiesiąja, bet laužyta linija.
Tuo tarpu visas dalykas žymiai paprastesnis pasidarys, jei mes sakysime, kad kelias buvęs nematomas. Čia rūpėta ne tiktai turėti kelias, bet taip padaryti, kad juo vargiau galėtų naudotis priešas“, – rašė L. Kšivickis.
Kašučių fenomenas
Slėpiningosios kūlgrindos – realiai aplankomi objektai, ir jų Vakarų Lietuvoje esama net keletas: tai – Kretingos rajone slypinčios Kašučių ir Sūdėnų (arba Velnio takas) kūlgrindos bei 3 Sietuvos kūlgrindos, kurios gali būti ir išlikusios vieno didelio slapto kelio atkarpos (Burbiškių, Reistrų, Dargių kūlgrindos).
Bene lengviausia rasti ir aplankyti Kašučių kūlgrindą, esančią to paties pavadinimo ežero pietinėje pakrantėje, savotiškame užpelkėjusiame „apendikse“.
Ją dar 2000-aisiais pavyko rasti šių eilučių autoriui, naudojantis sovietiniu slaptu kariniu žemėlapiu: pieštuku buvo nubraižytas savotiškas „traukinukas“ ir rusiškai parašyta „XIII amžius“.
Pakartotinai mįslingasis objektas aplankytas ir parodytas archeologui dr. Gintautui Zabielai 2013-aisiais, o po metų – įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Etninėje kuršių Mėguvos žemėje esanti kūlgrinda – neilga: ji lanku po vandeniu driekiasi apie 60 m ir yra apie 2 m pločio.
Prie pat ežero krašto labai gražiai matyti kadaise sukrauti akmenys, kurie kitose vietose vizualiai pradingsta puplaiškių bei viksvų sąžalynuose, tamsiame vandenyje. Žingsnis į šoną, ir koja įklimpsta gličiame dumble.
Šio paminklo aplinkoje nėra nė vieno piliakalnio, tačiau yra senovės gyvenvietė, vikingų laikų kuršių kapinynas. Už keliasdešimties metrų buvęs ir apeiginis akmuo, kurį 1974 m. aprašė, nubraižė Kretingos kraštotyrininkas Ignas Jablonskis (1911-1991). Deja, šį reliktą sunaikino melioratoriai.
Spėjama, jog Kašučių kūlgrinda galėjusi būti naudojama ir kaip ritualinę funkciją atlikęs takas.
Kuršiai praktikuodavę aukojimus į vandens telkinius, kai į ežerą, upelio duburį, pelkę sumetami papuošalai, ginklai taip atsidėkojant dievams ar atliekant kitokią apeigą. Tai paaiškintų, kodėl kūlgrinda daro lankstą ir priartėja prie pat ežero krašto, o paskui vėl pasisuka ir veda į sausumą.
Apyežeryje besislepiantį paslaptingą protėvių paveldo paminklą dar iš senų laikų gerai žino vietiniai: kūlgrinda trumpindavę kelią iš Vaineikių kaimo į Darbėnus.
2014 m. laikraštyje „Pajūrio naujienos“ buvo pateikiami ūkininko Danieliaus Abromo prisiminimai. Vyriškis pasakojęs, jog iš Vaineikių kilusi jo 78-erių motina Ona Abromienė (buvusi Radikaitė) gyveno netoli kūlgrindos, kurią prisimena jau buvus jos vaikystėje.
Velnio takas
Tame pačiame Kretingos rajone, netoli Sūdėnų kaimo, plačiausiuose, pelkėtuose Šventosios upės slėniuose, glūdi jau sunkiau aptinkamas vadinamasis Velnio takas.
„Velnio takas yra, o po tam – Vaido vingis. Tai kada yra buvę karai, nuo tada ten pasiliko tas takas ir vingis. Nuo švedų laikų tenai likę. Gal švedai statė, o gal prieš švedus buvo karai.
Tikriausiai, kad švedai statė“, – 1961 m. prie Lietuvos-Latvijos sienos gyvenusio, anuomet 82 metų senolio žodžius užrašė tautosakos tyrinėtoja Bronislava Kerbelytė.
Kūlgrinda išgrįsta iš įvairaus dydžio lauko akmenų, pailga, buvusi iki 120 m ilgio. Geriausiai išliko 64 m ilgio šiaurės vakarinė dalis, kuri yra 5-7,2 m pločio, šiaurės vakariniame gale paplatinta iki 15,2 m.
Vizualiai atskirti kūlgrindą patyrusiai akiai nėra sunku: ji – iškilusi tarsi koks geležinkelio pylimas be bėgių, o pakraščiai – pelkėti, šlapi, ir tai sudaro gana nemenką vizualų kontrastą.
Tačiau kai Šventosios slėniai užželia aukšta žole, viksvomis, vingiorykščių sąžalynais, Velnio taką rasti beveik neįmanoma, todėl geriausia jį lankyti vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį.
Šio mistinio paveldo amžiaus nustatyti neįmanoma. Tai gali būti rankų darbas ir iš kuršių laikų, ir daug vėlesnių. Yra žinoma, kad iki pat XX a. II pusės vietos ūkininkai kūlgrinda naudojosi šienui iš slėnio išvežti.
