Tarp jų beveik 1800 aptiktos daugiaplanetėse sistemose. Kandidačių statusas reiškia, kad planetų egzistavimą reikia patvirtinti kitu metodu – dažniausiai tai būna radialinių greičių metodas, kuriuo nustatoma, kaip planetos gravitacija paveikia žvaigždės judėjimą. Katalogo dydis beveik prilygsta šiuo metu žinomų patvirtintų egzoplanetų skaičiui.
Jį sudarydami, autoriai koncentravosi į kuo tikslesnį numanomų planetų savybių įvertinimą, o ne duomenų „vientisumą“. Pastarasis yra dažnas kriterijus tokiems katalogams, nes jo reikia, norint statistiškai įvertinti įvairaus tipo planetų gausą mūsų galaktikoje.
Bene didžiausia įdomybė kataloge – sistema Keplerio-385, turinti septynias planetas. Iki šiol žinojome tik tris sistemas su tiek ar daugiau planetų, įskaitant mūsiškę. Keplerio-385 yra didesnė už Saulę, tačiau visos septynios planetos skrieja arčiau žvaigždės, nei Merkurijus mūsų sistemoje. Taigi ir energijos iš žvaigždės šios planetos gauna daugiau, nei bet kuri Saulės sistemos planeta.
Dvi artimiausios žvaigždei planetos yra panašaus dydžio į Žemę, likusios – maždaug dvigubai didesnės; jas greičiausiai gaubia storos atmosferos. Nors gyvybei nei viena planeta tikrai netinka, Keplerio-385 sistema parodo, kokių ekstremalių planetų konfigūracijų būna, ir padės patikrinti įvairius planetų formavimosi bei migracijos modelius.
Dar vienas atradimas, sudarant katalogą, yra tranzitų laiko variacijos: panašu, kad daugelyje sistemų jos gerokai didesnės, nei formalios Keplerio stebėjimų paklaidos, ir gali rodyti papildomų planetų sistemose egzistavimą arba žvaigždžių formos netolygumų poveikį planetų orbitoms.
Tyrimo rezultatai arXiv.
