Šioje knygoje rasite daug įdomių ir negirdėtų faktų, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima: 1. Koks lietuvių, keliavusių šiuo laivu likimas? 2. Kokia Birmos kapitono Liudviko Stulpino tą naktį plaukusio į pagalbą „Titanikui“ istorija? 3. Kodėl vienas laivas po šios tragedijos vadintas „mirties laivu“?; ir daugelį kitų įdomių faktų.
Naujienų portalas DELFI 10-iai savo skaitytojų, kurie parašys įdomiausias mintis, apie ką jiems byloja „Titaniko“ istorija, taip pat padovanos šias knygas „Titaniko lietuviai“.
Savo mintis rašykite iki balandžio 25 dienos. Laimėtojus apie laimėjimo faktą ir prizų atsiėmimą informuosime asmeniškai.
Taip pat kviečiame paskaityti ištrauką iš Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knygos „Titaniko lietuviai“, gal tai Jums suteiks daugiau minčių:
Ištrauka iš skyriaus „Kunigas Juozas Montvila“
Antros klasės keleiviai penktąją kelionės dieną po savo kajutes išsiskirstė apie 23 val., iki tol apie šimtas jų valgomajame dalyvavo anglikonų dvasininko Ernesto Karterio (Ernest C. Carter) organizuotame giesmių vakare vietoj vakarinių pamaldų, kurios nebuvo laikomos laive.
20 val. 30 min. prasidėjęs vakaras tęsėsi, kol stiuardai, prieš baigdami pamainą, pradėjo keleiviams tiekti sausainius ir kavą.
Prieš tai, po sekmadienio Mišių, pavalgę pietus, antros klasės keleiviai daugiausia telkėsi bibliotekoje. Nors lauke švietė saulė, buvo šalta, denyje beveik niekas nebemindžikavo ir nebesigrožėjo Titaniko skrodžiamo vandenyno vaizdu. Kaip vėliau prisiminė antros klasės keleivis Lorensas Byslis, tą popietę gražiais baldais apstatyta biblioteka su rašomaisiais ir kortavimo staliukais, įstiklintomis knygų lentynomis, išdrožinėtomis medinėmis kolonomis ir langu į dengtą koridorių, kuriame kaip ir dažniausiai paprastai žaidė vaikai, buvo sausakimša.
Joje zujo bibliotekos stiuardas, kuris tądien ne tik nešiojo knygas, bet ir dalijo keleiviams bagažo anketas, prašydamas
jas užpildyti. „Viduryje kambario buvo du katalikų kunigai: vienas tyliai skaitė anglų ar airių kalba, tikriausiai – pastarąja, o kitas – tamsus, barzdotas, su plačiakrašte skrybėle – vokiškai kalbėjo su draugu bei aiškino jam atverstos Biblijos eilutę“. Ar galėjo tylusis prie knygos palinkęs kunigas būti lietuvis Juozas Montvila?
27 m. kunigas J. Montvila, jauniausias iš aštuonių Titaniku keliavusių dvasininkų, buvo „vidutinio ūgio, šviesaus smulkaus veido, mėlynų akių. Laikysena tvirta, drabužiai visada tvarkingi“. Jis
buvo prisimenamas kaip darbštus, kuklus, asketiškas, pamaldus, draugiškas, į viską žiūrintis rimtai, mylintis žmones, jautrus savo šeimos nariams: tėvams, jaunesniems broliams Petrui, Kaziui, Pijui,
Andriui bei seserims Emilijai, Elžbietai ir Izabelei (iš viso šeimoje gimė dešimt vaikų, bet du anksti mirė).
J. Montvila gimė 1885 m. sausio 3 d. Marijampolės parapijoje, Gudinės kaime, vėliau jo tėvai persikėlė į Nendriškių kaimą (pasak brolio Petro Montvilos, dabar nė vienas nebegyvena Montvilų tėviškėje, Nendriškių kaime – trys kartos jau ilsisi Lietuvos žemėje, o kitos trys išblaškytos svetur).
Tėvas Kazys buvo darbštus, tvarkingas ir blaivus žmogus, motina Magdalena – gailestingos širdies moteris. Montvilų namuose rasdavo užuovėją ir vargšas, duonos kąsnį – elgeta.
<...>
J. Montvila, į Sautamptono uostą iš Londono nuvažiavęs tuo pačiu traukiniu kaip ir kitas lietuvis E. Gilinskis, džiaugėsi, kad kelionė stabiliu laivu nekankins supimu ir jis netruks pasiekti Ameriką. Galbūt tiek traukinyje, tiek jau plaukdamas laivu jis atsidėjo ne tik maldai, bet ir piešimui ar rašymui, mat kurį laiką Seinuose buvo dirbęs katalikiškų laikraščių „Šaltinio“, „Spindulio“ redakcijose, rašė „Vadovui“ pamokslus, o turėdamas dailininko gabumų piešė kai kuriems Vilniaus laikraščiams ir knygoms vinjetes bei papuošimus.
Tai patvirtina jo brolis Petras: „Bebūdamas Londone ir susipažinęs su lietuvių parapija, su nauja jos statyba, jis parašė korespondenciją Šaltiniui. Parašė plačiai suminėdamas visa. Prieš galą jau nebuvo kada korespondencijos perrašyti. Tai pažadėjo atlikti laive, kur laiko juk bus. Taip su savimi pasiėmė ir korespondencijos juodraštį, apmatus.“
Tai, jog buvo artimas kūrybai, literatūrai, kultūros paveldui, rodo išlikęs pasakojimas, kad, prieš emigruodamas į JAV, iš giminaitės dainų karalienės Rozalijos Cvirkienės J. Montvila paėmė brolių Antano ir Jono Juškų knygą „Lietuviškos dainos“, žadėdamas ją ten padauginti ir atsiųsti labai daug kopijų ar, pagal kitą versiją, knygą išleisti JAV.
Tad kadangi kun. J. Montvila domėjosi lietuvių dainomis bei, kaip prisimena jo brolis Petras, pats grojo fleita, kanklėmis ir vargonėliais, tikėtina, kad galėjo iš smalsumo dalyvauti ir Titaniko giesmių vakare balandžio 14-osios vakare. Jei taip, istorija nutyli, ar, grįžęs į kajutę, jis spėjo užsnūsti, ar galbūt dar meldėsi, kai laivą keistai krestelėjo...
***
„Galbūt nukrito propeleris“, – pamanė antros klasės keleivis L. Byslis, pajutęs lengvą Titaniko virptelėjimą. „Nejau susidūrėme su kitu laivu?“, – dingtelėjo pirmos klasės keleiviui Arčibaldui Greisiui, pabudusiam nuo triukšmo. Kiti keleiviai girdėtą garsą apibūdino kaip milžinišką pirštą,
braukiantį laivo šonu, ar judėjimą per tūkstančius pabertų rutuliukų. Įgulos nariai keletą sekundžių jautė vibravimą ir manė, kad laivas ima plaukti atgal arba kad nuleidžiamas inkaras. Kūrikai buvo įsitikinę, kad laineris užplaukė ant seklumos prie Niufaundlendo krantų. Keturi valgomojo stiuardai, laisvą minutę apkalbinėję Titaniko keleivius, sukluso išgirdę triukšmą laivo apačioje, nuo kurio ėmė tarškėti pusryčiams ant stalų paruošti sidabriniai indai.
Naktinės pamainos kepėjas ne tik pajuto smūgį, bet ir beviltiškai stebėjo, kaip nuo padėklo lekia kitai dienai paruoštos kepti bandelės. Vienai apsnūdusiai šveicarei pasirodė, kad prasidėjo išlaipinimas, persirengiančiam majorui – kad į laivą atsitrenkusi sudužo didelė banga, trečias tepamanė, kad laivo virtuvėje kažkam iš rankų išsprūdo krūva indų, ketvirtas – kad Titanikas susidūrė su banginiu. Dalis keleivių savo potyrį laivui susidūrus su ledkalniu apibūdino palyginimais su šuns nasruose purtomu kačiuku, žemės drebėjimu ar bandžos stygų čirpinimu.
Net išbėgusieji į lauką ir dar pamatę tolstantį ledkalnį bei parnešę bendrakeleiviams „suvenyrų“ – ant denio rastų rankinio laikrodžio didumo ledų – pernelyg nesunerimo ir visa vertino kaip nereikšmingą nuotykį. Net viena ausimi nugirdusi kažką apie ledkalnį, viena moteriškė vis vien nesiryžo žadinti jūros ligos iškamuoto vyro ir leido jam toliau miegoti.
Didžioji dalis keleivių išties nieko nepajuto ir net neprabudo. Trokšdamas nesukelti panikos ir neapsunkinti įgulos pasiruošimo gelbėjimosi operacijai, kapitonas E. Smitas nedavė esminio įsakymo – paskelbti pavojų. Tad ne visi vienu metu suvokė padėties beviltiškumą. Panašu, kad akivaizdžiausias jis turėjo būti trečios klasės keleiviams, įkurdintiems žemiausiose laivo patalpose.
Pavyzdžiui, kai išgirdęs triukšmą atsikėlė airis Danielius Baklis (Daniel Buckley) ir nuleido nuo lovos žemyn kojas, jos iki kulkšnių paniro į šaltą vandenį, bendrakeleiviui po atvirą liuką į kajutę pribyrėjo ledukų... Tačiau keliavusiems trečia klase išėjus į denį išsiaiškinti, kas gi nutiko, čia aptiktas ledas tapo dingstimi ne baimei ir desperacijai, o linksmybėms – jie ėmė svaidyti vienas į kitą ledo gabalus ir žaisti futbolą. Galbūt siautuliui pasidavė ir šia klase plaukęs lietuvis E. Gilinskis.
Panika nekilo ir pirmos klasės patalpose – vieni lyg niekur nieko rūkomajame tebetęsė bridžo partiją, kiti net nepakėlė akių nuo skaitomos knygos, treti, panirę į minkštus fotelius, toliau gurkšnojo karštą limonadą. Plaukiančio Brodvėjaus prodiuserio žmona vėliau prisipažino nustebusi, kai, būdama kajutėje, staiga pastebėjo, kad nustojo linguoti ant pakabų sukabintos jos suknelės – tuomet kaip tik buvo išjungti Titaniko varikliai.
Į keistą stojusią tylą dėmesį atkreipė ir daugiau keliaujančiųjų: pižamą segiodamasis jaunuolis pajuto, kad pro pusiau pravirą kajutės liuką nebepučia brizas, kitas, skaitęs savo gulte, atkreipė dėmesį, kad nustojo linguoti jo čiužinys. Sunerimę keleiviai į kajutes ėmė kviesti laivo palydovus ir klausti, kas atsitiko. Kai kurie, nepasitenkinę atsakymais, neva nieko rimta nenutikę, įsispyrė į šlepetes, ant pižamos užsimetė paltą ir išėjo į denį, kur jau būriavosi vakariniais rūbais tebevilkintys naktinėtojai.
Iš lūpų į lūpas ėmė sklisti žinia apie ledkalnį. Neilgai trukus stiuardai ėmė belsti į kajučių duris, liepdami visiems vilktis gelbėjimosi liemenes ir rinktis pagrindiniame denyje.
Net į tai keleiviai reagavo nerūpestingai – buvo įsitikinę, kad tai tik dėl atsargumo ir netrukus vėl bus leista grįžti į kajutes. Kai kurios damos puošėsi vakarinėmis suknelėmis, prabangiais kailiais, deimantų vėriniais. Dalis atsisakė palikti kajutę tol, kol deramai nesusiverš korseto.
Keletas jų dejavo, kad gelbėjimosi liemenės visai nedera prie jų vakarinio tualeto. Pirmos klasės keleivis, pamatęs merginą su šuneliu, pajuokavo, kad liemenės reikia ir keturkojui. Šiltai apsirengęs pulkininkas A. Greisis dar suskubo kajutėje visus savo daiktus supakuoti į tris lagaminus, kad vėliau būtų patogu mantą pernešti į kitą laivą. Prieš tai jis, sutikęs trenerį, atšaukė sieninio partiją, numatytą kitą rytą 7 val. 30 min.
Treneris neišsidavė, kad sieninio salė jau užlieta iki lubų... Vieni, prieš užrakindami kajutes, į kišenes grūdosi juvelyriką, laikrodžius, pinigus, teologijos studentas pasiėmė Bibliją, mokslininkas – knygų, jauna mergina – laimę nešančią grojančią kiaulytę, majoras sugriebė tris apelsinus, bet paliko ant stalo skardinę su pinigais, viena dama paprašė vyro grįžti ir paimti jai kailinę movą, stiuardas kišenes prisipylė cigarečių, jauna moteris atsisakė lipti į gelbėjimosi valtį, nes nepasiėmė iš kajutės savo mylimojo fotografijos...
Motinos žadino ir rengė mieguistus vaikus. Stiuardai gaišo laiką įkalbinėdami užsispyrusius senyvus džentelmenus palikti kajutes, padėjo jiems šilčiau apsirengti ar net užsirišti batų raištelius.
