Keramikos šukės. Tai bene dažniausiai ir gausiausiai archeologų Klaipėdos senamiestyje aptinkami radiniai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tik kadaise miestiečių naudotų indų fragmentai, ir nieko daugiau. Anaiptol.
Būtent įvairiausia šimtametė buitinė keramika atskleidžia, jog Klaipėda, arba tuometis Mėmelis, neatsiliko nuo Vakarų Europos madų, indai burlaiviais buvo plukdomi iš Nyderlandų, Pomeranijos, Anglijos, Kinijos, Japonijos ir kt. vietovių. Jų įvairovė ir gausa tiesiog stulbina ir įrodo, jog mūsų uostamiestis nebuvo varganas Rytprūsių užkampis.
Tuo galima įsitikinti savo akimis apsilankius nuo birželio 16 d. iki rugsėjo 17 d. Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje veikiančioje fajanso ir porceliano archeologinių radinių Klaipėdos mieste XVII-XIX a. pradžioje parodoje. Ji ypatinga tuo, jog kai kurie radiniai visuomenei demonstruojami ypač retai.
Činozerijos manija
Įvairios technologijos, jų pažanga buvo ir yra kiekvienos kultūros, valstybės varomoji jėga. Visose srityse. Buitinė ar dekoratyvinė keramika – viena iš jų. Ir labai įdomi.
Kinams priklauso daug išradimų: nuo fejerverkų iki parako bei porceliano. Pastarasis ištisus šimtmečius tiesiog varė iš proto visą Europą tol, kol nebuvo įminta po devyniais užraktais saugoma mįslė.
Pirmą kartą į Europą keli porcelianiniai indai buvo atgabenti dar XIII a. Tai padarė Šilko keliu į Kiniją vykęs žymus Venecijos pirklys, keliautojas Marcas Polas (1254-1324). Sniego baltumo, lengvutis, šviesoje permatomas, plonasienis, tvirtas, bet trapus porcelianas užbūrė Europą. Beje, M. Polas yra ir paties termino autorius: rankose laikydamas mažą vazelę iš perlamutrinės masės sumanė ją pavadinti porcella, o tai italų kalba reiškia perlamutrinę kriauklę.
Europoje kiniško porceliano indai buvo beprotiškai brangūs. Tai paskatino vietinius mokslininkus, meistrus leistis į ilgą, bet nuostabių šalutinių rezultatų davusią porceliano paslapties atskleidimo kelionę.
„Kurdami paslaptingą baltą masę ilgai lenktyniavo net Europos šalių valdovai. Daugybė porceliano gamybos eksperimentų patyrė nesėkmę. Nepaisydami to, kūrėjai ir gamintojai, siekdami Kinijos porceliano tobulumo, išpuoselėjo ir išpopuliarino vadinamąjį kalkinį fajansą, kuris tapo atskira keramikos rūšimi ir labai papuošė europiečių buitį bei pakeitė stalo kultūrą“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archeologė Ramunė Bračiulienė. Ji yra ir minėtos parodos, pavadintos „Balta mėlyna: nuo Džakartos iki Liverpulio“, kuratorė.
Belaukdami europietiškojo porceliano, vietiniai puodžiai ėmė masiškai gaminti gražiai dekoruotus fajansinius indus, pamėgdžiodami prašmatnųjį kinų porcelianą. Šis dekoravimo būdas pramintas činozerija (pranc. chinoiserie). Kopijuojant kinus ant baltos glazūros buvo piešiami įvairūs mėlyni motyvai, ornamentai. Taigi, XVI-XVII a. – kalkinio fajanso aukso amžius.
Porcelianinio stebuklo europiečiams teko laukti iki pat 1708 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II pilyje Meisene (dab. Rytų Vokietija) du mokslininkai – von Tschirnhausas ir Böttgeris pagamino kietą, baltą, permatomą porceliano pavyzdį, suderinę ingredientus kaoliną (baltasis molis) ir alebastrą (mineralas). Jau 1710 m. Meisene pradėta porceliano indų gamyba. Tik Europa – ne Kinija: komercinė paslaptis nebuvo išlaikyta, tad XVIII a. porceliano indus imta gaminti ir kitose Senojo žemyno vietose.
Mėlynas pasaulis
Taigi, būtent didžioji perlamutrinių indų iš Kinijos paslaptis inspiravo europiečius ieškoti jiems pigesnių alternatyvų ir išrasti savo fajansinius indus. Jų, datuojamų XVII-XVIII a., į Mėmelį plukdyta neįtikėtinais kiekiais. Šukių galima rasti visame senamiestyje.
Parodoje galima išvysti jos pavadinimą – „Balta mėlyna“ – paaiškinančius eksponatus, kurie į Klaipėdą XVII-XVIII a. burlaiviais atkeliavo iš Nyderlandų ir Pomeranijos (pietvakarinėje Baltijos jūros dalyje esantis regionas, dab. Lenkijos ir Vokietijos teritorija).
„Nyderlandų miesto Delfto keramika yra žinoma visame pasaulyje nuo XVII a. Ji buvo populiari turtingose šeimose, kurios viena kitai demonstruodavo savo Delfto mėlynos, turinčios olandišką Delfts Blauw pavadinimą, kolekcijas. Todėl įvairiais motyvais išpieštos, dekoruotos lėkštės – su skylutėmis: jas kabindavo ant sienų kaip dekoro detalę. Tokių lėkščių nemažai rasta ir Klaipėdoje. Delfto fajansas buvo sulaukęs neprilygstamo populiarumo Europoje, tad nuo madų neatsiliko ir klaipėdiečiai“, – pasakojo R. Bračiulienė.
Piko laikotarpiu (1650-1750 m.) minėtame Nyderlandų mieste veikė net 33 gamyklos, o meistrų buvo šimtai, jie būrėsi į gildijas, turėjo savo firminius ženklus.
„Delfte indai buvo gaminami ne iš tipiško porcelianinio, o iš gelsvo molio, kuris, dirbinį išdegus, buvo dengiamas balta alavo glazūra, puošiamas mėlynos spalvos ornamentais ir piešiniais. Buvo gaminami ne tik indai, bet ir žvakidės, peleninės, virtuvės reikmenys, unikalios daugiaaukštės tulpių vazos ir kt. Olandų meistrai įkvėpė vokiečius, kurie ėmė gaminti Pomeranijos fajansą. Būtent jo dirbinių Klaipėdoje randama daugiausiai“, – teigė archeologė.
Elbingo, Dancigo (Gdansko) ir Marienburgo (Malborko) miestų konglomerate gaminti Pomeranijos indai buvo dengti ne tokia švariai balta, o pilkšvesne glazūra, molio masė – porėta ir gelsva, rusva ar rausva.
Pradiniu laikotarpiu (iki 1750 m.) dekorui būdingos iš Olandijos importuotų indų ornamentų imitacijos, o patys olandai imitavo kinus, tad susiduriama su imitacijų imitacijomis. Yra net terminas: Wanli stilius, kai piešiami ovalai, bet galutinis Pomeranijos indo variantas nuo pirminio kiniškojo skiriasi taip smarkiai, kaip valtis nuo burlaivio. Šiuo laikotarpiu dominuoja kobalto mėlyna spalva.
Vėliau, nuo 1750 m. iki XVIII a. pabaigos, taip gausiai Klaipėdoje randamų Pomeranijos indų dekoras tampa įvairesnis, spalvingesnis, atsiranda žalia, geltona, violetinė spalvos. Parodoje galima išvysti visą paletę su pačiais įvairiausiais motyvais, o dekoro atlikimo technika gali ir sugluminti: piešinukai tokie paprasti, primityvūs, tarsi lėkštes, dubenis ir kitus indus būtų gražinę vaikai.
„Taip ir buvo: visokius paukščiukus, gėlytes piešė pameistriukai ir pameistriukės. Rankytės buvo tokios įgudusios, jog dirbo konvejeriu. O ir majolikos indų paklausa buvusi tokia didžiulė, kad dekoras palaipsniui vis primityvėjo, degradavo. Štai todėl ir matome tokius keistus, tarsi pirmoko pieštus piešinukus. Tačiau šiuos kasdienius indus miestiečiai labai noriai pirko mugėse ir turguose. O vietos puodžiai žiedė paprastus indus be glazūros ir dekoro. Šios technologijos Klaipėdoje neišsivystė, nes nebuvo ir poreikio: paklausą sočiai kompensuodavo milžiniška pasiūla“, – paaiškino R. Bračiulienė.
Parodoje demonstruojami ir išskirtinai subtilūs (ant baltos glazūros – minimalistiniai augaliniai motyvai) Karaliaučiaus manufaktūrų XVIII-XIX a. gaminiai.
Platesnis spektras
Muziejininkai atskleidė, jog dabar yra reta proga išvysti ir vėlyvesnius, XIX a. – XX a. pirmąja puse datuojamus radinius.
„Jie tiesiog „neįsipaišo„ į temines ekspozicijas, tad džiaugiamės turėdami progą pademonstruoti. Čia susiduriame su Anglijos keramika iš Liverpulio, Bristolio, Stafordšyro. Ypač didžiuojamės tuo, ko neturi kiti Lietuvos miestai: tai – XIX a. pr. datuojami Moka kavos (caffe mocha) gėrimo ir ruošimo indai. Klaipėdoje rastos šukės ir vienas cilindro formos puodelis. Tiesiog stulbina itin tikslus dekoras su geometrinėmis figūromis. Tarsi šių laikų produktas“, – teigė muziejininkė.
Lankytojai gali išvysti ir sudėtinga, įmantriu dekalkomanijos terminu pavadinta dekoro technika išpuoštų indų, kurie stebina neįtikėtinai kruopščiais vaizdais. Taip yra dėl to, kad iš pradžių dailininkas ranka nupiešdavo gražų piešinį, o graveris jį išraižydavo metalo plokštėje. Paskui ši buvo dengiama dažais, piešinys spaudžiamas popieriuje ir perkeliamas ant keramikos gaminių. Tada užliejamas permatoma glazūra, kuri aukštoje temperatūroje prilydoma.
Nuo XVII a. pradėtas gaminti Stafordšyro fajansas – vėl tolimi Kinijos aidai: Klaipėdoje rasta lėkščių su žymiausiu „Senojo gluosnio“ motyvu.
„Miestiečiai, matyt, mėgo Anglijoje gamintus mėlynai, China Blue dekoruotus indus. Labai retai, bet vis dėlto randami senamiestyje ir tikro kiniško bei japoniško porceliano indų likučiai. Prabanga. Galima susipažinti su japoniška Imari keramikos technika, kai naudojama ne tik mėlyna, bet ir auksinė, raudona, juoda spalvos.
Pristatome ir klaipėdiečio virtuvės indus: fajansinių, glazūruotų ir dekoruotų pjaustymo lentų, sieninių plytelių fragmentus, specialius puodukus vyrams su ilgais ūsais, druskines, garsių XIX-XX a. vidurio porceliano manufaktūrų produktus su firminiais ženklais. Turime net labai retą buvusio viešbučio „Victoria“ lėkštės su firminiu užrašu šukę, biskvito tipo porceliano radinių bei daug kitų įdomybių“, – vardijo R. Bračiulienė.
Kodą „Balta mėlyna“ įminę lankytojai grįš turtingesni, nes išmoks net ir į šimtametes šukes žvelgti pagarbiau bei matydami daugiau nei kreivasnapį paukštuką, besimeldžiantį vienuolį, ant žirgo šuoliuojančią Brunhildą ar česnako žiedyną. Šukės prabyla įdomiausiomis istorijomis.
