10. Senovės romėnai iš tiesų buvo drovuoliai
Įprasta manyti, kad senovės romėnai mėgavosi visokiausiais seksualiniais ištvirkavimais, tačiau tai buvo viena drovuoliškiausių visuomenių. Romos respublikos laikais buvo labai nepagarbu poroms atvirai reikšti savo potraukį – vienas senatorius net buvo pašalintas iš Senato, kai viešai pabučiavo savo žmoną.
Seksu dieną buvo bjaurimasi; seksas buvo paliekamas nakčiai. Atliekant aktą, nebuvo leidžiama degti žvakių ar lempų (tai buvo laikoma blogu skoniu), o moterys negalėjo nuogai nusirengti (tai buvo nemoralu). Tiesą sakant, senovės romėnų seksualumas padrąsėjo, perėmus graikų kultūrą.
O kaip garsiosios romėnų orgijos? Pasak Dr. Alastairo Blanshardo, Sydney'io universiteto mokslininko, vadinamoji romėnų orgija buvo ne daugiau, nei religinis ritualas Dionizo, linksmybių dievo, garbei. Viešas seksas įvyko – užfiksuoti du kartai per visas žinomas senovės Romoje vykusias orgijas. Nors romėnų šventės išties buvo ekstravagantiškos, Blanshardas išsiaiškino, kad nekaltai skambančiuose graikų simpoziumuose būta daugiau muštynių ir kūniškų geidulių tenkinimo.
Tai kas kaltas dėl tokio smarkiai perdėto romėnų seksualumo vaizdavimo? Anot Blanshardo, be šiuolaikinių besaikių hedonistų, naudojančių mitą savo gyvenimo stiliaus pateisinimui, didžioji atsakomybės dalis tenka krikščionybei. Ankstyvieji krikščionių rašytojai, reklamuodami savo religiją, dažnai romėnišką gyvenimo būdą aprašinėjo, kaip šaltinius naudodami romėnų satyrinius veikalus. Jiems tariamai palaidūniško romėnų gyvenimo puolimas tapo idealiu būdu patraukti naujus narius savo augančiai religijai.
9. Geriau gyvenome kaip medžiotojai rinkėjai
Tokių prielaidų įrodymų mokslininkai ieškojo senovės medžiotojų rinkėjų skeletuose Graikijoje ir Turkijoje. Žmonėms perėjus prie ūkininkavimo, drastiškai sumažėjo ūgis. Grūdai ir prijaukinti gyvuliai smarkiai prisidėjo prie naujų susirgimų atsiradimo.
Žemės ūkis sukėlė socialinę nelygybę. Pirmą kartą ūkininkas, turintis gerą žemę, galėjo samdytis darbuotojus, turtėti ir plėsti savo teritorijas, kol galiausiai tapdavo valdovu. Moterų statusas agrikultūrinėse visuomenėse irgi ėmė menkti. Medžiotojų rinkėjų laikais jos maisto ieškojo drauge su vyrais, o žemdirbystė moterų rangą pažemino iki vaikų gimdytojos ir namų tvarkytojos.
8. Kinija pagerino Tibetą
Nors tai gali skambėti kaip siaubinga propaganda, kai kurie nepriklausomi istorikai teigia, kad iki kinų Tibetas, toli gražu ne Šangrila, iš tiesų veikiau panėšėjo į viduramžių Europą. Šalies valstiečiai plūkėsi vienuolių ir aristokratų kontroliuojamuose laukuose.
Valdžios piramidės viršūnėje buvo lamos. Priešingai jų, kaip taikių religinių lyderių, reputacijai, šie žmonės daug amžių valdė šalį geležiniu kumščiu. Jie laikė tūkstančius vergų, jiems priklausė didžiuliai žemės plotai. Jų valdymas dažnai pasižymėdavo priespauda ir brutaliomis bausmėmis; vienas Dalai Lama netgi įsakė bandžiusiems pabėgti baudžiauninkams nukirsti rankas ir išlupti akis.
Tibeto buvęs izoliacionizmas apsunkina istorikų pastangas patikrinti tikrąją jo istoriją. Kol kas tebesiginčijama, ar Tibetas buvo dangus žemėje ar gyvas pragaras.
7. Sovietų sąjunga sukurstė Šešių Dienų karą
Nors visa šia istorija sunku patikėti, tačiau sovietai iš tiesų mobilizavo pajėgas karui prieš Izraelį. Pensijon išėjęs Sovietų laivyno karininkas patvirtino, kad jam ir jo komandai buvo įsakyta užimti Izraelio uostus prasidėjus priešpriešai. Rusijos KOP pulkininkas irgi patvirtino, kad Mig-25 Foxbat atliko įtariamų Izraelio branduolinių Dimona objektų žvalgybos misijas.
6. JAV provokavo Japoniją karui
Jei tikėti kai kuriais šaltiniais, viską pradėjo prezidento Franklino Delano Roosevelto administracija. FDR, siekdamas gauti visuomenės palaikymą karui prieš Vokietiją, įvedė griežtą embargą ir sankcijas, pakirtusias Japonijos ekonomiką, tad japonams neliko nieko kita, tik užpulti JAV. Šią sąmokslo teoriją labiau tikėtina daro McCollumo memorandumas.
Memorandume, kurį 1940 metais parašė jūrų žvalgybos karininkas Arthuras McCollumas, rekomenduojami aštuoni būdai, kaip JAV išprovokuoti Japoniją karui. Nors nėra tikrų duomenų, kad šis memorandumas kada pasiekė FDR, du McCollumo vadai, kurie peržiūrėjo memorandumą, buvo artimi FDR padėjėjai.
5.Hitleris bijojo prancūzų ir žavėjosi britais
Fiureris išties nustebo, kai Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, šios dvi šalys paskelbė karą. Po šio pareiškimo jis susitiko su užsienio reikalų ministru ir paklausė, „Kas dabar bus?” Deja, Sąjungininkai buvo pernelyg lėti. Hitleris atsigavo nuo pradinio šoko ir padidino pastangas.
4. Pietų Korėjos provokacijos įžiebė Korėjos karą
Po II Pasaulinio karo įtampa tarp Korėjų pakilo į visų laikų aukštumas, ir Pietų bei Šiaurės inicijuotų incidentų skaičius buvo toks pat. Pietų Korėjos prezidentas Syngman Rhee (kuris buvo lygiai toks beprotiškai diktatoriškas kaip ir jo kolega iš Šiaurės), norėjo abi Korėjas suvienyti jėga, jei tik iškiltų būtinybė. Jo vyriausybė nuolat grasino karu, o ginkluotosios pajėgos reguliariai rengdavo reidus į Šiaurės Korėjos teritoriją.
Šiaurės Korėjos Kim Il-Sungą nuramino tik sovietų diktatorius Stalinas – tiesa, šis žingsnis suteikė tik trumpalaikį palengvėjimą.
3. Atominis bombardavimas buvo nebūtinas
Likus mėnesiui iki Vokietijos kapituliacijos, Japonija jau siuntė slaptas žinutes Sąjungininkams, išreikšdama ketinimą pasiduoti, jei nebus liečiamas imperatorius. Sąjungininkai sąlygą atmetė, ir JAV numetė bombą. Ironiška, bet taip jie padėjo karui pasibaigus imperatoriui išlaikyti savo vietą.
Tai kam reikėjo numesti atomines bombas? Revizionistų požiūriu, JAV norėjo įbauginti sovietus ir sustabdyti komunizmo plėtrą. Jei taip išties būtų buvę, tai šio veiksmo rezultatai buvo priešingi. Sovietai ėmėsi sparčiai vystyti savo atominę programą. Jie sėkmingai susprogdino savą bombą praėjus vos keturiems metams po karo pabaigos.
2. Mongolai verčiau imdavo belaisvius, nei žudydavo
Tokie išpūsti skaičiai mongolams buvo labai parankūs. Imperijai plečiantis, jie ėmė naudoti šiuos pagražintus skaičius propagandai. Jie skatino didinti aukų skaičiaus vertinimus. Dažniausiai toks planas puikiausiai suveikdavo. Taip mongolai dažnai užimdavo miestus, nesutikdami jokio pasipriešinimo – taip išsaugodami savo gyvybes.
1. Britai niekad nesirengė laimėti Revoliucijos karo
Holivudas Amerikos Revoliuciją vaizduoja kaip kolonistų sukilimą prieš Britanijos galybę, bet vaidmenys išties buvo diametraliai priešingi. Iš tiesų būtent britų buvo daug mažiau ir jie buvo daug silpniau ginkluoti.
Jau karo pradžioje Britanijos armija buvo pernelyg maža ir išmėtyta, kad galėtų ginti tokios plačios imperijos valdas. Prieš mažiau nei 40 000 britų kareivių stojo 250 000 – 375 000 Revoliuciją remiančių kolonistų. Be to, britai buvo užsiėmę kova prieš bendras prancūzų, ispanų ir olandų pajėgas. Šis aljansas kolonistams teikė ne tik pinigus ir ginklus, bet palaikymą laivynu prieš išgirtąją britų flotilę.
Nors britai išties buvo jėga, su kuria reikėjo skaitytis, kad laimėtų karą, jie turėjo „laimėti viską”. Tuo tarpu Vašingtonui tereikėjo išgyventi, nenustoti kovoti ir įtikinti Karalių bei Parlamentą, kad karas iš esmės beprasmis.