Bet XXI a. ūkininkai Kinijos Daohugou provincijoje netoli Mongolijos iš kalno šlaito pradėjo vieną po kito iškasinėti vorų fosilijas. Todėl šiandien mokslui žinoma apie kelis šimtus tokių fosilijų.
„Kaimo ūkininkai kasa gilias duobes, kuriose ieško fosilijų – daugiausiai tai būna vabzdžiai, bet kartais pasitaiko ir vorų ar kitų gyvūnų, į tą vietovę ekspedicijas rengia ir Pekino universiteto ekspertai, paprastai per Naujųjų metų atostogas“, - sakė Kanzaso universiteto (JAV) Geologijos fakulteto bestuburių paleontologijos profesorius Paulas Seldenas.
P. Seldeno atstovaujama mokslininkų grupė neseniai aprašė pačią didžiausią žinomą voro fosiliją, o savo mokslinį straipsnį ekspertai publikavo recenzuojamame žurnale „Naturwissenschaften“.
Radinio kūno ilgis yra 1,65 cm, o priekinių kojų ilgis – 5,82 cm, rašoma Kanzaso universiteto pranešime.
„Tai unikalus radinys, nes jis yra tarpinė grandis tarp primityvių aranemorfinių rūšių, arba „tikrųjų“ vorų ir šiais laikais aplinkoje matomų kryžiuočių vorų. Ir nors tai yra didžiausia voro fosilija, tai nėra didžiausias voras – šis titulas vis dar priklauso Braziliniam paukštėdai“, - sakė mokslininkas.
Manoma, kad gigantiška voro fosilija priklauso patinui tos pačios rūšies - Nephila jurassica - kurios patelė visai neseniai buvo aptikta toje pačioje vietoje. Tačiau kai kurios naujojo radinio fizinės charakteristikos nėra būdingos Nephila genčiai, todėl jam buvo sukurtas ir naujas mokslinis vardas.
„Patinui būdingos kai kurios savybės, kurios nesiderina su rūšies priklausomybe Nephila genčiai ir apskritai Nephilidae šeimai, todėl jiems buvo sukurtas naujas genties pavadinimas, o genčiai priskirta vieta naujai sukurtoje šeimoje“, - sakė P. Seldenas.
Kaip ir daugumos vorų fosilijų vertinimo atveju, šio radinio fizinės savybės, pagal kurias galima būtų individą tiksliai priskirti vienai ar kitai genčiai, neišliko pakankamai tiksliai. Mokslininkai turi labai įdėmiai ieškoti kojų nagų, plaukučių, genitalinių organų. Daohugou vulkaninių pelenų sluoksnis tokioms savybėms „užkonservuoti“ yra tinkamas idealiai.
„Išaiškinti kai kuriuos iš šių bruožų padėjo skenuojanti elektroninė mikroskopija – tarkime, plaukų struktūrą, todėl galėjome tiksliau priskirti šią rūšį genčiai. Tai yra pirmas kartas, kai šiuo metodu buvo tyrinėjama uolienoje išlikusi voro fosilija“, - sakė profesorius.
P. Seldenas tikina, kad šis atradimas mokslininkams parodo, kad Juros periodo vidurio vabzdžių įvairovė minėtame regione, kaip ir šiandien, maitino didelius tinklaverpius vorus.
Ir, pasak jo, šis radinys padeda informuoti žmoniją apie jos ateitį planetoje.
„Visų pirma, tai yra nuostabus voras. Tai yra didžiausia voro fosilija – ir nuostabu tai, kad turime patiną bei patelę. Antra, fosilijos anatominiai tyrimai atskleidė, kaip jis gyveno ir kaip gaudė grobį – vabzdžius. O visa tai mums suteikia užuominų apie tai, koks anuomet buvo klimatas, be to, galime stebėti šių ekosistemų evoliuciją bėgant laikui ir keičiantis aplinkos sąlygoms. Šių procesų supratimas padeda mums prognozuoti, kaip žmonių sukeliamos permainos gali paveikti Žemės klimatą ir biologinę įvairovę“.
