Diktatorius buvo paranojikas. Todėl Josifo Stalino laikais visi tarybiniai piliečiai buvo laikomi potencialiais išdavikais, jei Antrojo pasaulinio karo metais jie gyveno Vokietijos okupuotose teritorijose ar buvo pabėgę iš nelaisvės.
Anketose, kurias turėjo užpildyti kiekvienas, norintis įsidarbinti ar studijuoti, buvo skiltis „okupacija“. Joje buvo klausiama, ar pats žmogus arba jo artimiausi giminės gyveno okupuotose teritorijose. Ir jei jūs atsakėte „taip“, paprastai neturėjote galimybės gauti gerą darbą, studijų vietą ar darbą valstybės tarnyboje.
Šitai žinojo ir J. Gagarinas, todėl jis ryžosi klastoti savo biografiją. Tai patvirtina 80 metų po jo gimimo paskelbti mažai žinomi jo motinos pasakojimai. Jei sukčiavimas būtų paaiškėjęs, valstiečio sūnus niekada nebūtų tapęs pirmuoju į kosmosą pakilusiu žmogumi.
Prievarta paimti į Raudonąją armiją
Kai vokiečių kariai 1941 metų vasarą užpuolė Sovietų Sąjungą, J. Gagarino šeima gyveno Smolensko srityje esančiame Klušino kaime. 1941 metų spalio 12 dieną į Maskvą žygiuojantys kariai Gagarinų šeimą išvarė iš jų medinio namelio. Tėvams, Anai ir Aleksejui, bei vaikams Valentinui, Zojai, Jurijui ir Borisui prasidėjo gyvenimas „okupacijoje“.
Ypač sunku buvo Jurijaus broliui ir seseriai: 1943 metų vasario 18 dieną į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išsiųstas aštuoniolikmetis Valentinas, po penkių dienų – penkiolikos Zoja. Iki šiol nėra visiškai aišku, kokiomis aplinkybėmis vėliau abiem pavyko iš ten pabėgti. Tačiau Valentinas ir Zoja į šeimą negrįžta, nes jie prievarta paimami į Raudonąją armiją. Valentinas tarnauja tankistu, o Zoja kavalerijos padalinyje dirba veterinarijos padėjėja.
Po karo abiem Gagarinų vaikams praeitis ima kelti problemas. Pirmoji tai pajunta Zoja. 1946 metais ji bandė įsidarbinti medicinos sesele Gžatske, dabartiniame Gagarine. Ji sąžiningai atsakė į klausimą „Ar buvote okupacijoje? Ar buvote nelaisvėje?“, tad netrukus iš personalo skyriaus atkeliavo atsakymas: „Jums vietos neturime nei ligoninėje, nei poliklinikoje, nei vaikų skyriuje!“
Jaunesnysis brolis Jurijus iš Sojos likimo pasimokė. Bent jau taip tvirtino jo motina Ana Gagarina. Sumanus vaikinukas 1949 metais dingo iš Gžatsko ir atsidūręs Maskvos priemiestyje pradėjo ieškoti mokinio vietos kokioje nors gamykloje. Čia jo niekas nepažino, todėl niekas negalėjo ir įskųsti. Kadangi iki vidurinės mokyklos baigimo diplomo jam pritrūko septintos klasės, J. Gagarinas neteko galimybės įgyti trokštamą tekintojo profesiją. Vietoj to, jis gavo mokinio vietą liejykloje.
Tėvas virto karo invalidu
Po dvejų metų J. Gagarinas baigė mokslus geriausiais pažymiais. Vakarinėje mokykloje jis taip pat pabaigė ir septintą klasę, todėl 1951 metų rugpjūtį stojo į Pramonės technikumą Saratove prie Volgos. Pasimokęs iš sesers Sojos patirties, pildydamas klausimyną buvo priverstas pameluoti. Savo gyvenimo aprašyme tėvą Aleksejų, kuris dėl įgimto šlubčiojimo buvo atleistas nuo karinės tarnybos, pavertė „karo invalidu“, o apie Valentiną ir Zoją apskritai nutylėjo.
Taip būsimas kosmonautas baisiai rizikavo, mat biografijos faktų klastojimas vėliausiai baigiant studijas 1955 metų pabaigoje turėjo išaiškėti. Tada daugelis technikumo absolventų buvo siunčiami į slaptus pramonės objektus. Todėl personalo skyriaus turimus duomenis dar kartą patikrindavo slaptoji tarnyba NKVD. J. Gagarinui tiesiog pasisekė, nes iki studijų pabaigos likus dvejiems metams mirė diktatorius J. Stalinas.
J. Gagarino motina Ana šį nežinomą šeimos istorijos skyrių norėjo atversti savo knygoje „Pamiat serdca“ („Širdies atmintis“), kuri pasirodė iškart po jos mirties 1984 metais, tačiau tada cenzūra to padaryti neleido. Todėl ji leido jos vardu rašusiai žurnalistei Tatjanai Kopylovai šią informaciją paviešinti vėliau.
Žurnalistė J. Gagarino „pakoreguotą biografiją“ vertina kaip „tylų protestą“ prieš stalinistinę sistemą. Gal tai skamba kiek per iškiliai, tačiau karjeros bėgyje J. Gagarino nesutarimai su valdžia ryškėjo. Galbūt šio maištingo elgesio šaknys galėjo slypėti pirmame drąsiame manevre.
