Iš tikrųjų, ugnikalnių krateriai gali būti labai gilūs ir dažnai yra nusėti aštriomis, pavojingomis uolienomis bei biriu žvyru. Ne vieno ugnikalnio kraterio šlaitai kartas nuo karto nubyra žemyn. Per arti prisiartinę turistai tikrai gali įkristi ir taip galima paprasčiausiai užsimušti. Iki šiol yra išlikę ritualų, kurių metu žmonės dievams aukoja gyvūnus juos tiesiog mesdami nuo kraterio kraštų. Tačiau, aišku, kalbame ne apie tai.
Filmuose rodoma, kaip veikėjai krenta į verdančios lavos liūną. Kitaip tariant, aktyvaus ugnikalnio krateryje yra lavos ežeras, kuris išlaiko savo ribas, tačiau, matyt, bet kada gali išsiveržti. O štai čia galime prisiminti seną gerą Holivudo kūrėjų metodą – hiperbolizaciją.
Tiksliai to suskaičiuoti neįmanoma, bet Žemėje yra bent 1500 aktyvių ugnikalnių. Tiesą sakant, šiuo metu veržiasi ne viena jų dešimtis – kur nors pasaulyje visada teka lava. Tačiau lavos ežerų, vietų, kur galima pamatyti atvirus ir aktyvius skystos lavos rezervuarus, pasaulyje visai nedaug. Jei skaičiuotume visus tai atsirandančius, tai pranykstančius surastume gal 15-20. Daug jų yra visai maži, kai kurie net nėra taip paprastai aptinkami.
Lava (700–12000 laipsnių Celsijaus) vos tik palikusi įkaitusias ugnikalnio gelmes susiduria su vėsesniu oru ir ima kietėti. Tam, kad lava išliktų skysta, reikia labai daug karščio. Tačiau dažniausiai lavos ežerai susiformuoja ciklinių procesų metu, kuomet iš ugnikalnio protarpiais išsilieja vis naujas lavos sluoksnis. Jie skleidžia didžiulį karštį ir ardo aplink esančias uolienas, todėl prie jų artintis nereikėtų. Beveik niekas ir nesiartina – žmones atbaido toksiškų dūmų kamuoliai, karštis ir pavojus.
Taigi, įkristi į kraterį ir ten pražūti tikrai įmanoma (ir taip yra buvę). Tačiau lavos ežerų pasaulyje yra visai nedaug. Net ir tie egzistuojantys dažniausiai yra palyginti maži ir nė iš tolo neprimena tų kunkuliuojančio pragaro baisybių, kokias esame matę filmuose.
