Bet nors strypas perskrodė smegenis ir jas smarkiai sužeidė, po pusmečio Gage‘as pagijo ir dar gyveno daugiau nei dešimt metų dirbdamas kelininko ir įvairiausius kitus darbus.
Šia istorija bene dažniausiai pradedama kalba apie tai, kaip mūsų įsivaizdavimą apie asmens tęstinumą laike (filosofų terminais kalbant – asmens tapatumą) gali veikti moraliniai vertinimai.
Tai, kad moraliniai vertinimai gali turėti įtakos mąstant apie asmens tapatumą, yra gana nauja idėja. Didelio psichologų ir eksperimentinių filosofų dėmesio ji sulaukė tik per pastaruosius penkerius metus.
Tapatumas susijęs su moraliniais vertinimais
Ši idėja radikaliai skiriasi nuo klasikinio požiūrio, pagal kurį ryšys tarp asmens tapatumo ir moralės yra priešingos krypties: ne moraliniai vertinimai daro poveikį mąstymui apie asmens tapatumą, o mūsų sprendimai apie asmens tapatumą yra moralinių vertinimų prielaida. Klasikinė pažiūra sakytų, kad ką nors kaltinti, bausti ar smerkti už blogus darbus (arba priešingai – girti ar dėkoti už gerus darbus) galime tik tada, kai esame tikri, kad tai yra tas pats asmuo, kuris šiuos darbus ir padarė.
XVII a. anglų filosofas Johnas Locke‘as net tvirtino, kad pati sąvoka „asmens tapatybė“ yra „kriminalistinė“ (forensic) – t. y. tik ja naudodamiesi galime it sekliai susekti, kam pagrįstai turėtume skirti bausmes ir apdovanojimus. Šitaip žiūrint labai didelė teisėsaugos ir teismų darbo dalis ir yra asmens tapatumo nustatymas – nes bausmė skiriama tik tada, kai galime tvirtai įrodyti, kad nusikaltęs asmuo ir baudžiamas asmuo yra tas pats.
Lygiai taip pat su žygdarbiais – jei paaiškėtų, kad medalis už karo ar sporto pasiekimus buvo įteiktas asmeniui, kuris iš tikrųjų net nedalyvavo tame mūšyje ar tose varžybose, iš karto būtų aišku, kad apdovanojimas yra nepelnytas. Tai atrodo tokia akivaizdi tiesa, kad paprastai net nekreipiame į ją dėmesio, tačiau ji yra labai svarbi. Klasikinė pažiūra, kad asmens tapatumas leidžia daryti moralinius vertinimus, turi daug lengvai pastebimų privalumų.
Tačiau šį kartą pažvelkime į klasikinio požiūrio alternatyvą, pasitelkdami keletą pavyzdžių.
Eksperimentai leidžia įžvelgti sąsajas
Filosofas Kevinas Tobia iš Jeilio universiteto prieš kelerius metus atliko eksperimentą, kurio metu tyrimo dalyviams buvo pateikta istorija apie žmogų, ilgą laiką savanoriškai dalyvavusį vienoje laboratorijoje vykdomuose medicininiuose tyrimuose. Vykdant tyrimus buvo sukaupta daug vertingos mokslinės informacijos apie šį žmogų. Vieną dieną jis pateko į sunkią automobilio avariją ir išgyveno tik atlikus sudėtingą galvos smegenų operaciją. Atsigavęs po operacijos pacientas nusprendė nebedalyvauti medicininiuose tyrimuose ir pareikalavo sunaikinti visus apie jį surinktus duomenis.
K. Tobia skirtingoms tyrimo dalyvių grupėms pateikė dvi skirtingas šios istorijos versijas. Vienoje jų istorijos herojus iki avarijos buvo nepaprastai malonus ir linkęs pagelbėti žmogus, o po avarijos ir smegenų operacijos tapo žiaurus ir linkęs kenkti. Kitoje istorijoje – atvirkščiai, po avarijos ir operacijos žmogus iš žiauraus tapo malonus. Moralinio patobulėjimo istoriją skaitę tyrimo dalyviai buvo gerokai labiau linkę manyti, kad žmogus po operacijos yra vis dar tas pats žmogus ir todėl turi teisę reikalauti, kad laboratorija sunaikintų apie jį surinktus duomenis.
Kitame tyrime psichologė Nina Strohminger iš Pensilvanijos universiteto ir filosofas Shaunas Nicholsas iš Arizonos universiteto nustatė, kad tai, ar artimieji manys, jog nuo neurodegeneracinio smegenų sutrikimo kenčiantis jų giminaitis yra vis dar tas pats asmuo kaip ir iki ligai smarkiai pasireiškiant, priklausys nuo to, kiek šis sutrikimas pažeidė moralinę funkciją. Taigi amiotrofine lateraline skleroze ar Alzheimerio liga sergančiųjų giminaičiai buvo labiau linkę priskirti sergančiajam asmens tęstinumą nei sergančiųjų frontotemporaline demencija giminaičiai.
Autorių teigimu, taip nutinka dėl to, kad pastarasis neurodegeneracinis sutrikimas, skirtingai nei pirmieji, dažnai pasireiškia moralės požiūriu reikšmingais elgsenos trūkumais: sumažėjusia empatija, socialinių normų ignoravimu, sukčiavimu ir apgaudinėjimu. Svarbu pabrėžti, kad priklausomai nuo giminaičių polinkio pacientą laikyti tuo pačiu asmeniu kaip iki ligos kito ir jų santykių kokybė.
Ryšių tarp moralės ir tapatybės tyrinėjimas
Jei egzistuoja ryšys tarp sprendimų apie moralę ir sprendimų apie asmens tapatybę, galime tikėtis, kad skirtingus moralinius įsitikinimus turinčių žmonių sprendimai apie asmens tapatumą gali būti skirtingi.
Tokį efektą savo tyrimuose pademonstravo Jeilio universiteto psichologas George‘as Newmanas ir jo kolegos. Tyrimo dalyviams iš JAV buvo pateikta istorija apie krikščionį evangeliką Marką, kuris jaučia stiprų seksualinį potraukį vyrams, bet tuo pat metu yra įsitikinęs, kad homoseksualumas yra blogai moralės požiūriu. Liberalių pažiūrų tyrimo dalyviai buvo linkę Marko „tikrąjį aš“ sieti su jo jausmais, o konservatyvių pažiūrų – su jo įsitikinimais.
Tai tik keletas pavyzdžių iš sparčiai gausėjančių tyrimų, kurie rodo, kad moraliniai vertinimai daro poveikį mums mąstant apie asmens tapatumą. Maža to, vis daugėja tyrimų, rodančių, kad, priimant sprendimus apie asmens tapatumą, moralinio charakterio tęstinumas yra svarbesnis nei įvairių kitų psichologinių savybių – pavyzdžiui, atminties – tęstinumas.
Šių kelių paminėtų pavyzdžių turėtų pakakti tam, kad būtų galima užčiuopti, kaip svarbu tyrinėti mūsų mąstymo apie moralę ir mūsų mąstymo apie asmens tapatybę sąryšius – ne tik kaip įdomią filosofinę problemą, bet ir kaip galinčią turėti svarbių praktinių rezultatų kuo įvairiausiose srityse – nuo pacientų apsaugos iki priklausomybių gydymo.
Filosofiniai tyrimai gali būti praktiškai reikšmingi
Antai, kaip jau minėta, K. Tobia nustatė, kad tyrimo dalyviai yra labiau linkę ignoruoti pacientų reiškiamą valią tada, kai paciento moralinis charakteris pablogėja. Kyla natūralus klausimas, ar ta pačia tendencija nepasižymi ir gydytojai arba medicinos teisės srityje sprendimus priimantys teisininkai, kurie turi realią galią apriboti pacientų pasirinkimo laisvę ar paskelbti juos neveiksniais.
Kalbant apie priklausomybes, visiškai naujame tyrime filosofas Brianas Earpas iš Oksfordo universiteto su savo kolegomis nustatė, kad žmonės buvo labiau linkę manyti, jog priklausomybę nuo narkotikų įgijęs asmuo tapo „visiškai kitu asmeniu“, negu įgijęs priklausomybę nuo medikamentų, net jei priklausomybių padariniai abiem atvejais yra visiškai vienodi. Autoriai nustatė, kad šį poveikį lemia skirtingos žmonių nuojautos apie veikėjo moralinį charakterį: jie buvo labiau linkę įžvelgti moralinį nuopuolį žmogaus, įgijusio priklausomybę nuo narkotikų.
Taigi tyrimas patvirtino bendrą tendenciją – žmonės linkę manyti, kad moraliai pablogėjęs žmogus nebėra tas pats žmogus. Remdamiesi savo tyrimo rezultatais autoriai siūlo padaryti priklausomybių gydymą efektyvesnį padedant asmenims suprasti jų priklausomybę kitaip – kaip paviršinį reiškinį, po kuriuo slypi iš esmės geras „tikrasis aš“, galintis pozityviomis pastangomis šią priklausomybę įveikti.
Kiekviename naujame tyrimų lauke būna klaidų, perdėto pradinio entuziazmo ir atradimų, kurie neišlaiko laiko išbandymų, taigi ir dalis čia aprašytų rezultatų ilgainiui gali būti koreguojami. Vis dėlto per paskutinius kelerius metus įgytas pagreitis leidžia tikėtis, kad šie tyrimai, kuriuose puikiai dera aktualumas filosofijai ir potenciali praktinė reikšmė, tik intensyvės ir leis vis daugiau sužinoti apie moralės ir asmens tapatumo ryšį.
