„Švedai prieš mūšį dėl Livonijos jautėsi drąsiai, nes finansinė Lietuvos kariuomenės padėtis tuo metu buvo katastrofiška – nei Seimas, nei karalius Zigmantas Vaza neskyrė lėšų krašto gynybai. Lietuviai ginklavosi už lėšas, gautas pardavus asmeninius Lietuvos etmono J. K. Chodkevičiaus turtus. Kad aprengtų ir pamaitintų karius, jis su žmona Sofija pardavinėjo sidabrinius indus ir stalo įrankius“, – pasakoja istorikė.
Lietuvių kariuomenė buvo net tris kartus mažesnė už švedų, tad J. K. Chodkevičiui teko naudotis labai gudriomis taktikomis.
„J. K. Chodkevičius, pasitelkęs savo išmonę, prieš mūšį už kalvos įrengė pasalą – sustatė pagamintas karių iškamšas ir kėlė dulkes taip sudarydamas didelės kariuomenės įspūdį. O tikrąjį būrį paslėpė už kelių kilometrų. Ši gudrybė švedus išmušė iš vėžių“, – tikina G. Kirkienė.
Anot istorikės, Lietuvos etmonas pirmą kartą panaudojo sudėtingą manevrą – sunkiąją kavaleriją: 300 husarų perskrodė Švedijos kariuomenės centrą ir padalino ją į dvi dalis. Mūšyje taip pat panaudoti sparnuotieji husarai – prie nugaros pritvirtinti metalo sparnai blaškė priešų žirgus. Tokios taktinės gudrybės padėjo lietuviams įgyti pranašumą.
G. Kirkienės teigimu, kautynės truko tik tris valandas, bet jų metu žuvo garsiausi švedų generolai. O iškilmingam mūšio nugalėtojų sutikimui Vilniuje buvo pastatyti šlovės vartai. „Bene tiksliausiai šis mūšis aprašytas Laurencijaus Bojerio epinėje poemoje „Karolomachija“, kuri buvo išleista praėjus metams po mūšio. Įdomus faktas, kad mūšio nugalėtojus savo kūrinyje šlovinęs autorius pats buvo švedų kilmės“, – sako literatūros istorikas, Vrublevskių bibliotekos direktorius doc. dr. Sigitas Narbutas. Plačiau – LRT KULTŪROS laidoje „Didžioji Lietuva. Lietuvių kalbos istorija“.
