Jie įrašė marmozečių skleidžiamus garsus, kai jos kvietė viena kitą, tūnodamos už užuolaidų, rašo bbc.co.uk.
Kiekvienas gyvūnas sušukdavo, tuomet palaukdavo, kol atsilieps kitas, ir tik tuomet sušukdavo dar kartą.
Šie rezultatai liudija „alternatyvią evoliucijos kryptį“ vystantis mūsų pačių kalbėjimo eiliškumui.
Jie aprašomi žurnale „Current Biology“.
Dabar pokalbiuose mums tai atrodo savaime suprantama, bet kalbėjimo ir klausymo pakaitomis tvarka yra esminė, norint efektyviai keistis informacija ir suprasti, ką ji praneša.
Tačiau mokslininkus stebina tai, kad tokios kalbėjimo tvarkos ištakų nesimato pas artimiausius mūsų giminaičius iš gyvūnų pasaulio – šimpanzes.
Šimpanzės nėra labai „šnekios“ ir yra linkusios bendrauti gestais, kurių pagrindu, kaip manoma, vystėsi ir žmonių bendravimo gestai.
Tačiau mokslų daktaras Asifas Ghazanfaras iš Prinstono universiteto pasiryžęs atrasti balsinį pokalbių plėtros kelią, tyrinėdamas marmozečių bendravimą garsais.
Jis paaiškino pasirinkęs marmozetes, nes jos, priešingai negu šimpanzės, yra labai balsingos.
Tai viena pagrindinių charakteristikų, vienijančių žmones ir šias beždžiones, sakė A. Ghazanfaras.
„Jos taip pat bendradarbiauja dauginantis – padeda viena kitai prižiūrėti jauniklius“.
„Tai svarbi savybė, reiškianti didesnį prosocialumą (t.y. šie gyvūnai, kaip ir žmonės, savo elgesiu gali būti naudingi ir kitiems)“, - teigė jis.
Pokalbio etiketas
Tyrimo vadovas Danielis Takahashi įrašė, kaip marmozetės kviečia viena kitą iš priešingų kambario kampų. Gyvūnai buvo atskirti užuolaidomis, kad galėtų vienas kitą tik girdėti, bet ne matyti.
Įrašai parodė, kad marmozetės palaukdavo maždaug 5 sekundes, kol atsilieps kitas gyvūnas, tarsi laikydamiesi „nerašytų pokalbio etiketo taisyklių“.
A. Ghazanfaras teigė, jog gali būti du paaiškinimai, kodėl beždžionės laikosi tokių taisyklių.
„Pirma, jeigu nematai savo grupės narių ir nori užmegzti su jais kontaktą, tai padarysi tik tuomet, jei jų atsakas priklausys nuo tavo paties šūksnio“, - aiškino jis „BBC News“.
„Antroji hipotezė ta, kad tokie tarpusavio šūksniai gali turėti informacinį turinį, kuriam išsiaiškinti reikia šiek tiek laiko“, - sakė jis.
A. Ghazanfaras teigia, kad mūsų kalbėjimas pakaitomis galėjo išsivystyti panašiu keliu, nors ir einant paraleline evoliucijos medžio šaka.
Tai gali paaiškinti, kaip buvo žengtas „paslaptingas žingsnis“, kai šimpanzių tipo bendravimas gestais evoliucionavo į garsinės komunikacijos modelius.
Mokslininkų komanda tikisi, kad marmozečių tyrinėjimai padės daugiau sužinoti ir apie tai, kodėl mums kartais nepavyksta susibendrauti.
„Šiuo metu analizuojame, kaip labai ankstyvos marmozečių patirtys, įskaitant vaisių gimdoje ir garsinį tėvų – jauniklių bendravimą, gali perteikti žmonių bendravimo sutrikimus“, - sakė A. Ghazanfaras.
