Nuo 1946 iki 1958 metų JAV vyriausybė Maršalo salose išbandė 67 branduolinius ginklus, įskaitant 1954 metų vandenilinę bombą „Bravo“, kuri buvo tūkstantį kartų galingesnė už Hirošimos atominę bombą – tai buvo didžiausias ir galingiausias kada nors JAV susprogdintas ginklas. Bandymai vyko ant atolo lagūnų paviršiaus, po jų liko radioaktyvios nuosėdos. Šios nuodingos medžiagos nusėdo ant vietinių salų, kol galiausiai pateko į šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje JAV vyriausybė iš netoliese esančių salų surinko radioaktyvų dirvožemį ir apie 84 tūkstančius kubinių metrų žemių palaidojo bombos padarytame krateryje Enevetako atole. Šios nuosėdos buvo uždengtos 45 centimetrų storio betono kupolu, kuris tapo žinomas kaip „Cactus Dome“ (angl. kaktuso kupolas), tačiau tai turėjo būti tik laikinas sprendimas. Duobės dugnas nėra išklotas, o kupole atsirado įtrūkimai, todėl pareigūnai yra susirūpinę, kad dėl to radioaktyvios medžiagos gali nutekėti į vandenyną. Kylant vandenyno lygiui ir dėl klimato kaitos didėjant atogrąžų audrų dažniui ši grėsmė gali tik augti.
„[Kupolas] yra užpildytas radioaktyviais teršalais, tarp kurių yra plutonis-239 – viena iš toksiškiausių žmogui žinomų medžiagų, – agentūrai „Agence France-Presse“ sakė Maršalų salų senatorius Jackas Adingas. – Karstas praleidžia nuodus į aplinką. Dar blogiau, mums sakoma, kad nėra reikalo nerimauti dėl šio nuotėkio, nes radioaktyvumas už kupolo yra toks pat blogas kaip ir viduje.“
Po to, kai JAV kariuomenė 1986 metais pasitraukė iš šio regiono, ji susimokėjo „visiškai patenkindama visus praeities, dabarties ir ateities reikalavimus“, susijusius su branduolinių bandymų programa. Tačiau daugelis teigia, kad šis atpildas nebuvo pakankamas.
„Aš ką tik mačiausi su Maršalų salų prezidente [Hilda Heine], kuri yra labai susirūpinusi, nes kyla pavojus, kad radioaktyvios medžiagos, esančios šioje teritorijoje savotiškame karste, gali nutekėti“, – sakė Fidžyje apsilankęs A. Guterresas.
2013 metais JAV patikrinimo metu buvo nustatyta, kad radioaktyvių medžiagų lagūnų nuosėdose jau tiek daug, kad net „katastrofiška avarija“ nesukeltų didesnės spinduliuotės 800 gyventojų. Šie rezultatai patvirtino „greitą potvynių atsaką“ į po statiniu kylančius požeminius vandenis. Pagal „patikimesnį scenarijų“, egzistuoja galimybė, kad užterštas požeminis vanduo iš kupolo pateks į jūros aplinką. Be to, neaišku, koks yra bendras atliekų kiekis ir izotopų mišinys, esantis atliekose ir aplink jas.
2018 metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu apskaičiuotas radioaktyvus srautas į lagūnos vandenis, nustatė, kad Bikinio ir Enevetako atolai vis dar yra ilgalaikis plutonio ir cezio šaltinis šiauriniame Ramiojo vandenyno regione. Be to, čia randama didesnė radioaktyviųjų medžiagų koncentracija jūros vandenyse ir nuosėdose nei likusioje pasaulio dalyje. Vis dėlto, mokslininkai padarė išvadą, kad požeminis vanduo iš po kupolo nėra svarbus šaltinis. Vyriausybė priduria, kad į vandenyno rifą tekantis požeminis vanduo bus „labai greitai praskiestas“, dėl to jūros ar žmonių populiacijoms spinduliuotė padidės labai mažai arba visiškai nebus žymaus padidėjimo.
