Pirmadienį mokslininkai paskelbė, jog labai tikėtina, kad vilkas geriausiu žmogaus draugu tapo Centrinėje Azijoje, o konkrečiau – teritorijoje, kur šiandien yra Nepalas ir Mongolija.
Į šunų prisijaukinimo klausimą galutinai atsakyti pasišovę mokslininkai, kurių tyrimo rezultatą publikavo recenzuojamas žurnalas „Proceedings of the National Academy of Sciences“, savo mokslinį darbą titulavo „didžiausiu pasaulio istorijoje šunų genetinės įvairovės tyrimu“.
Tyrėjų grupei vadovavo Cornell universiteto mokslininkas Adamas Boyko. Jis su kolegomis ištyrė daugiau nei 185 800 genetinių žymeklių. DNR mėginiai buvo imami iš maždaug 4600 grynaveislių šunų, priklausančių 165 skirtingoms veislėms, o tai pat 540 „lenciūginių“ šunų iš 38 valstybių.
Analizės rezultatai rodo, kad šunys buvo prijaukinti Centrinėje Azijoje, veikiausiai šiandieninėje Nepalo ar Mongolijos teritorijoje.
„Gali būti, kad naminiai šunys kilo iš Centrinės Azijos ir išplito į rytinę Azijos dalį bei po visą pasaulį“, – tyrimo išvadose rašo mokslininkai.
Kai kurie archeologai jau senokai įtarė, kad būtent Centrinė Azija yra namų prisijaukinimo teritorija, tačiau genetikai jų įtarimus patvirtino tik šiuo tyrimu.
Bet tai dar nereiškia, kad atsakymas yra tvirtas ir nepaneigiamas: „Negalime atmesti galimybės, kad šunys buvo prijaukinti kažkur kitur ir vėliau įvyko migracija, o galbūt įvyko ir kitas nepriklausomas prisijaukinimo atvejis“, – rašo mokslininkai.
Rezultatus patvirtinti arba paneigti galėtų kiti tyrimai, kuriais būtų nustatyta, ar pirmieji šunys buvo tiesiog maitėdos, laukę, kol medžiotojai paliks jiems savo grobio likučius, ar jie aktyviai talkininkavo medžiojant žvėris.
