Pernai Vokietijos metalo pramonės milžinė „Thyssenkrupp“ atliko demonstraciją – vieną iš savo plieno krosnių ėmė kūrenti vandeniliu. Degdamas vandenilis susijungia su deguonimi, todėl šio proceso metu išsiskiria tik vandens garai. Tiesa, vandenilis kol kas nėra tobulas kuras tokiems procesams, mat jo išskyrimui iš vandens taip pat reikia nemažai energijos. Kita vertus, vandenilio gamybos procesą dar galima tobulinti, o iškastinis kuras visada liks toks nešvarus.
Net 40 proc. plieno kainos sudaro ne medžiagos, o joms apdoroti išleidžiama energija. Tiesa, situacija gerėja – Pasaulio plieno asociacija skelbia, kad nuo 1960-ųjų plieno pramonė efektyvumą pagerino net 60 proc. Tačiau neįmanoma pabėgti nuo fakto, kad plieno lydymo krosnys visame pasaulyje dažniausiai kūrena anglį.
Švedų „Ovako“ seniai ieško būdų sumažinti savo gaminamo plieno poveikį aplinkai. Šios kompanijos krosnys kūrenamos ne anglimis (bent jau ne visos), o suskystintomis gamtinėmis dujomis, kurios yra kiek švaresnė alternatyva. Tačiau dabar viena iš šių krosnių ėmė naudoti vandenilį. Tai – pirmas kartas pasaulyje, kai vandenilis bus naudojamas ne demonstracijai, o komercinei plieno gamybai.
Puikios naujienos, tiesa? Ir taip, ir ne. Tai – puikus žingsnis ateičiai. Kada nors vandenilį galėsime pagaminti švariai, bet ne dabar. Skaičiuojama, kad 95 proc. pasaulio pramonėje naudojamo vandenilio yra išgaunama naudojant gamtines dujas ir anglį. Vienai H2 tona aplinkai kainuoja 12 tonų CO2. Taigi, šis kuras šiuo metu nėra labai švarus, bet šiuos procesus galima gerinti.
Kita išeitis – elektrinių arkų krosnys. Jos irgi jau yra naudojamos ir joms energiją galima išgauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tačiau tai – brangi technologija, o pramonė ieško būdų atpiginti plieną.
Kita vertus, pats plienas yra stebėtinai ekologiška medžiaga jau vien dėl to, kad jį galima perdirbti vėl ir vėl. Tiesą sakant, plienas yra dažniausiai ir sėkmingiausiai perdirbama medžiaga pasaulyje.
