Tiesa, tie skyčiai ten yra metanas ir etanas, tad ir visi cheminiai junginiai labai skiriasi nuo žemiškųjų. Taip pat Titanas turi popaviršinį vandenyną, sudarytą iš vandens, panašiai kaip kaimyninis Enceladas arba Jupiterio palydovas Europa. Ar galėtų ten egzistuoti gyvybė?
Atsakymas nemaža dalimi priklauso nuo to, ar į vandenyną patenka organiniai junginiai, galintys pasitarnauti kaip maistas mikroorganizmams. Titane, priešingai nei Encelade ar Europoje, tokių junginių pagaminama paviršiuje – hidrolizės reakcijų metu gaminamas glicinas. Naujame tyrime mokslininkai nagrinėja, kiek glicino gali prasiskverbti į popaviršinį vandenyną.
Būdas medžiagoms migruoti gilyn – kometų smūgiai, kurie ištirpdo ledinį Titano paviršių.
Vanduo sunkesnis už aplinkinį ledą, todėl, tirpdydamas vis gilesnius jo sluoksnius, keliauja žemyn. Trumpalaikiame paviršiaus ežere gali ištirpti įvairių organinių molekulių, kurios keliauja kartu.
Įvertinę, kaip sparčiai tos molekulės gaminasi Titano sąlygomis bei kaip dažnai į palydovą pataiko kometos, tyrimo autoriai nustatė, kad per metus Titano popaviršinį vandenyną vidutiniškai pasiekia ne daugiau nei 7,5 tonos glicino.
Toks kiekis, padalintas vandenynui, kurio tūris gali net 12 kartų viršyti visų Žemės vandenynų tūrį – toli gražu nepakankamas biosferai palaikyti. Taigi Titano vandenyne gyvybės galėtų būti nebent tuo atveju, jei organinių medžiagų – kitaip tariant, anglies pagrindo molekulių – ten patenka iš planetos gelmių arba jei egzistuoja koks nors kitas apykaitos tarp paviršiaus ir gelmių būdas.
Šie rezultatai rodo, kad gyvybingumas ledinių palydovų vandenynuose apskritai menkai tikėtinas, jei net Titane, kurio paviršius kupinas organikos, jį užtikrinti taip sudėtinga.
Tyrimo rezultatai publikuojami Astrobiology.