Pradėkime nuo to, kad NASA agentūrai iš tiesų nerūpi kokia yra astronautų fizinė išvaizda – ar jie fiziškai patrauklūs ar ne. Nesvarbu, ar būsite aukštas, ar žemas, ar liesutis, ar su keliais papildomais kilogramais – svarbiausia, kad sveikata būtų puiki, o svoris patektų į tam tikrus rėmus. Holivudo reikalavimai kiek kitokie – kai po ilgo ir streso kupino pasivaikščiojimo kosmose Sandra Bullock patenka į kosminę stotį, ji, nusimetusi skafandrą, skrajoja seksualiai apsirengusi, su aptemptais marškinėliais ir šortukais. Na tikras džiaugsmas akims paganyti, rašo time.com.
Bet iš tiesų NASA astronautai po pasivaikščiojimo kosmose po skafandru vilki tai, kas yra vadinama Skysčių aušinimo ir ventiliavimo apranga – visą kūną dengiantį neįtikėtinai sudėtingą kostiumą, kuriame yra net 91 metras plastikinių vamzdelių. Ir sauskelnes suaugusiems, kurios po išėjimo į kosmosą tiesiog varva nuo prakaito. Ir ar tai būtų Sandra Bullock, ar Penelope Cruz, ar Scarlett Johansson, vaizdelis tikrai nebūtų iš patraukliųjų.
Žinoma, filmo vizualinis grožis ir palaikoma įtampa nustelbia bet kokius mokslinius netikslumus – jų tiesiog nesinori pastebėti. Juo labiau, kad „Gravitacija“ nėra sukurta iliustruojant tikrus įvykius, skirtingai nei „Apollo 13“. Tai yra išgalvota kosminės katastrofos ir išgyvenimo drama, kuri niekada nenutiko iš tikrųjų.
Visgi mokslas yra mokslas, o faktai yra faktai, taigi, kai filmas skelbiasi, kad griežtai laikosi ir mokslinės, ir faktinės teisybės, gana svarbu paminėti, kur filmo kūrėjai neteisūs.
Beje, jeigu filmo dar nematėte – daugiau nebeskaitykite, nes vėlesniame tekste bus išduodami kai kurie scenarijaus epizodai, kuriuos maloniau būtų iš pradžių pamatyti, o tik vėliau sužinoti, kas juose negerai.
Visos filme pavaizduojamos nelaimės prasidėjo nuo Rusijos paleistos raketos, skirtos vienam iš savų palydovų sunaikinti. Šis incidentas sukėlė grandininę reakciją, kurios metu buvo sunaikinta dauguma orbitoje besisukančių komunikacijos palydovų. Amerikiečių kosminis laivas tuo metu yra „Hubble“ kosminio teleskopo orbitoje ir jį remontuoja. O ryšių palydovų nelaimingų įvykių grandinė ne tik nutraukia astronautų ir skrydžių centro ryšį, bet ir tiesiogiai kelia jiems grėsmę – jie atsiduria planetą per 90 minučių apskriejančių kosminių šiukšlių kelyje. Kosminis laivas suvarpomas palydovų liekanų, beveik visi astronautai žūva ir prasideda išlikimo drama.
Bet filme pavaizduoti susidūrimai tarp „Hubble“ ir palydovų liekanų tikriausiai nebūtų įmanomi. Mat „Hubble“ aplink Žemę sukasi su 28,5 laipsnių inklinacija – taip maksimizuojamas laikas, kurį teleskopas būna virš JAV teritorijos. Daugeliu atveju „Shuttle“ erdvėlaiviai juda tokios pačios inklinacijos orbita. Tuo tarpu Rusijos palydovai skrieja didesnio inklinacijos laipsnio orbita. Dėl tos pačios priežasties – kad kuo ilgiau būtų virš Rusijos. Todėl ir sunaikinto Rusijos palydovo šiukšlės turėtų judėti ta pačia orbita. Galbūt kartkartėmis jų kelias susikirstų su „Hubble“ orbita, tačiau jokiu būdu ne kas pusantros valandos.
Po amerikiečių erdvėlaivio sunaikinimo išgyvenusieji astronautai prieglobsčio ieško Tarptautinėje kosminėje stotyje, kuri, filmo kūrėjų patogumui, lyg tarp kitko atsiduria visai greta „Hubble“ palydovo. Bet iš tiesų TKS orbitos inklinacija yra 51,6 laipsnio – taip statant stotį buvo suderėta su Rusija, mat įgulos į stotį ir iš jos reguliariai gabenamos „Sojuz“ kosminiais laivais. Kai „Shuttle“ erdvėlaiviai skriedavo į TKS, jie taip pat judėdavo tokios inklinacijos orbita, tačiau jeigu jų kelionės tikslas yra „Hubble“ erdvėlaivis, TKS greta tikrai nebūtų.
Ne mažiau svarbu tai, kad palydovų sunaikinimo grandininė reakcija niekuomet neįvyktų. 2008 metais JAV susprogdino vieną iš savo nebeveikiančių palydovų – oficialiai tikinama, kad taip buvo siekiama apsisaugoti, kad jis nepradėtų nevaldomai suktis, tačiau visai tikėtina, jog tai buvo savotiškas pagrasinimas Kinijai, kuri panašų pokštą iškrėtė metais anksčiau. Technologijos saviems nebeveikiantiems palydovams išvalyti yra iš esmės identiška technologijoms, kurios būtų reikalingos svetimiems palydovams numušti, o Kinija tokiu būdu paskelbė, jog sugebėtų numušti svetimus palydovus. Amerikiečiai jiems atsakė tokiu pačiu pareiškimu. Nė vienu atveju nebuvo didelės rizikos, kad nutiks kas nors panašaus, kaip filme „Gravitacija“. Jeigu būtų sukurtas kompiuterinis tokios situacijos modelis, galbūt tikimybė būtų nustatyta, tačiau ji būtų labai menka.
Filme atvaizduotas pasivaikščiojimas kosmose taip pat šiek tiek skiriasi nuo realybės. Prasidėjus filmui S. Bullock ir kitas įgulos narys išėję į kosmosą dirba prie „Hubble“ ir erdvėlaivio, o George'as Clooney, prie kurio skafandro buvo prijungtas Pilotuojamas manevravimo aparatas (Manned Maneuvering Unit, MMU), skrajoja aplink ir linksminasi – pokštauja, klausosi kantri muzikos. Tai – turbūt vienintelė filmo dalis, kuri atrodo kiek kvailokai ir smarkiai perlenkia lazdą vertinant MMU greičio ir manevringumo galimybes. Be to, NASA niekuomet neleistų tokių kosminių šėlionių, nes MMU kuro kiekis yra labai nedidelis, jis labai greitai baigiasi (beje, filme taip ir nutinka). O kai ištinka nelaimė ir G. Clooney dreifuoja kosmose, belieka svarstyti – ar G. Clooney vaidinamas herojus nesijaučia kvailai pasikarščiavęs degindamas kurą žaidimams.
S. Bullock, kuri neturi MMU, atsiduria panašioje mirtino dreifo situacijoje. Dirbdami atvirame kosmose astronautai būna prisisegę saugumo lynais, bet jie taip pat turi nedideles kuprinaites, pavadintas SAFER (Simplified Aid for EVA Rescue), kurios skirtos grįžimui prie kosminio laivo jeigu nutrūktų saugumo lynas. S. Bullock lynas nutrūksta, bet SAFER ji neturi. Vėliau improvizuodama ji pasinaudojo erdvėlaivio gesintuvu kaip rankiniu reaktyviniu varikliu – realioje situacijoje toks manevravimas būtų kur kas mažiau efektyvus nei kino ekrane.
Filme netrūko ir kitų neįtikėtinų dalykų. S. Bullock pakeliui į išsigelbėjimą pilotuoja du kitų šalių kosminius laivus – rusišką „Sojuz“ ir kinišką „Shenzhou“, kurį pasigauna pakeliui į Kinijos kosminę stotį. Pastaroji teoriškai egzistuoja, tačiau tik vieno modulio, o ne didelio orbitinio komplekso pavidalu, kaip kad pavaizduota filme. Juolab, kad šios kosminės stoties orbitos inklinacija yra 42,78 laipsnio – toli ir nuo „Hubble“, ir nuo erdvėlaivio orbitos. Be to, astronautė buvo tik paviršutiniškai supažindinta su „Sojuz“ ir visiškai nieko nežinojo apie „Shenzhou“ valdymą. Ir, nepaisant to, stebėtinai tiksliai ir vikriai valdė abu aparatus.
Viso filmo metu S. Bullock ir G. Clooney ne kartą buvo svaidomi po kosmosą ir paskutinėmis akimirkomis iki negrįžtamai nusklendžiant į kosmosą nusigriebdavo tai turėklo, tai gelbėjimo lyno. Bet iš tiesų skafandrų aukšto slėgio pirštinės yra labai netinkamos smulkioms manipuliacijoms, jų sukibimas su paviršiais yra prastas, o po dienos darbo su tokiomis pirštinėmis astronautų rankos būna smarkiai nušalusios ir skausmingos. Bet G. Clooney ir S. Bullock, ne kartą atlikdami „Cirque du Soleil“ vertus triukus, padaro tai, kas realiomis sąlygomis būtų neįmanoma.
Tai galbūt net nepilnas „Gravity“ klaidų sąrašas. Bet tai visiškai nesvarbu. Mat filmo kūrėjai tikrai daug paplušėjo atkurdami erdvėlaivius, kosminę stotį, skafandrus, kosmonautų įrankius, nepagailėjo laiko sukurti tikslioms fizikinėms sąveikoms, nepamiršo veiksmo ir atoveiksmio dėsnio bei nemalonaus fakto, kad jeigu kosmose nuo stabilaus objekto atitrūktumėte sukdamasis, tai sukimasis niekada nesiliautų. Visos šios smulkmenos sukurtos nuostabiai, baisiai ir tiksliai. O absoliutus techninis atitikimas yra svarbus tik už kino salių ribų. Todėl „Gravitaciją“ už tikslumą galima vertinti labai palankiai.
Filmą „Gravitacija“ Lietuvos kino teatruose galima bus pamatyti nuo šios savaitės penktadienio, spalio 4 dienos.
