„Lietuvos sodininkystės daržininkystės institutas atlieka genetinio modifikavimo darbus jau keli metai. Mūsų tikslas yra sukurti augalus, kurie yra atsparūs ligoms, šalčiui, taip pat pasižymėtų teigiamomis žmogaus sveikatai savybėmis. Mes turime leidimą iš Aplinkos ministerijos atlikti šiems tyrimams“, - sako dr. Rytis Rugienius, Sodininkystės daržininkystės instituto Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus specialistas.
Leidimą atlikti bandymus su genetiškai modifikuotais augalais ministerija išdavė ir Miškų institutui – užsimojusiam genetiškai modifikuoti drebules taip, kad jos užaugtų per 10 metų.
„Naudojant genetiškai modifikuotus organizmus galima įvesti tam tikrus genus ir stebėti, kaip jie veikia įvestąjį į augalą medį. Paprastoji drebulė pripažinta kaip modelinis augalas, tad planuojama dirbtu su modeliniu augalu“, - pasakoja doc. Sigutė Kusienė, Miškininkystės instituto laboratorijos vedėja.
Lietuvos Žalieji protestuoja prieš tokius mūsų mokslininkų bandymus, nes paprastai eksperimentiniai augalai anksčiau ar vėliau pradedami auginti komerciniais tikslais.
„Jei mes nenorime tokių medžių turėti, tai kam mums išvis tokie bandymai reikalingi?.. Ir aš labai abejoju, kad tokios kaip mūsų visuomeninės organizacijos ir visuomenė leis, kad į Lietuvos aplinką būtų išleistos tarkim, genetiškai modifikuotos drebulės. Jos negrįžtamai pakeis tų vietinių rūšių genofondą“, - piktinasi A.Gaidamavičius.
Lietuvos mokslininkai sako, kad pasaulyje jau daugiau kaip 20 metų auginami genetiškai modifikuoti augalai ir Lietuva neturėtų atsilikti šioje srityje.
„Tyrimai yra būtini, nes jau geriau yra ištirti augalą ir žinoti, kokios galimos auginimo pasekmės, negu tiesiog nedaryti tų tyrimų ir laukti, kol pas mus kažkas atveš tuos augalus ir tiesiog augins legaliai ar nelegaliai ir be tyrimų. Ir mes nežinosime, kokios pasekmės gali būti“, - aiškina R. Rugienius.
Kad genetiškai modifikuotų augalų auginimas dar nėra ištirtas ir rizikingas, pripažįsta ir patys mokslininkai. Žalieji tvirtina, kad Miškų instituto užmojis auginti drebules su pakeistais genais ypač rizikingas, nes jos netruks sukryžminti su laukinėmis. Kaip tokios greitai augančios drebulės gali užgožti kitus medžius ar kitaip pakeisti mūsų gamtą dabar galima tik fantazuoti.
„Pati didžiausia rizika yra būtent medžio atžvilgiu, ne žolinių augalų, kadangi medžių žiedadulkės plinta nepalyginamai toliau begu žolinių augalų tarkim kokių rapsų“, - sako A.Gaidamavičius.
„Šiuo metu stengiamasi sukurti tokius augalus, kurie būtų sterilūs ir nereprodukuotų žiedadulkių“, - sako S.Kusienė.
Mokslininkai tikina, kad eksperimentus su genetiškai modifikuotais ir klonuotais atlieka išsilavinę žmonės, siekiantys, kad būtų tik nauda, o ne žala žmogui ir gyvajai gamtai. Kaip pavyzdį Miškų instituto mokslininkai mini savo ketinimus klonuoti ir atkurti Stelmužės ąžuolą. Eksperimentas jau pradėtas. O dėl genetiškai modifikuotų augalų – kai kitos šalys juos seniai augina ir netgi veržiasi auginti pas mus – mokslininkai mano, kad geriau patiems auginti ir tirti jų poveikį.
„Tiktai tada mes galėsime juos išleist į aplinką, kai jie bus ištirti mūsų sąlygomis, t.y. laboratorinėmis sąlygomis, šiltnamio sąlygom, kai bus įvertinta visos teigiamos, neigiamos savybės. Ir kada mes tiksliai galėsim pasakyti, koks bus poveikis aplinkai arba žmogui“, - sako R. Rugienius.
Kaip išsispręs gamtos ir žmogaus konfliktas bandant pastarajam keisti organizmų genus – parodys tik laikas. Mokslininkai sako, kad ir gamtoje rūšys atsirado tik tuomet, kai atsitiktinai pakisdavo kokie nors genai.